Visi norime, kad mūsų vaikai per pasaulį eitų iškelta galva – drąsiai, ryžtingai, su pasitikėjimu. Deja, kai kurie vaikai yra užsidarę, baikštūs nuo ankstyvos vaikystės, o vėliau, paauglystėje, nerimas virsta įvairiomis neurozių formomis. Įvairaus amžiaus vaikai gali bijoti įvairių dalykų, svarbu, kad baimė neperaugtų į nuolatinį nerimą. Apie rūpesčius dėl vaikų psichinės sveikatos, apie vaikų nervų sistemos ypatumus kalbamės su Plungės Medea klinikos direktore, vaikų neurologe Vanda Bučiene.
Saikingas nerimas gali būti naudingas
Baimė ir nerimas yra natūralios ir žmogui svarbios emocijos. Jas kiekvienas suaugusysis ir vaikas patiria įvairiais gyvenimo momentais. Normalu ir naudinga jausti baimę, kai susiduriame su realiu ir staigiu pavojumi. Pavyzdžiui, baimės jausmas padeda sukaupti jėgas ir pabėgti nuo užpuolusio pikto šuns. Nerimas gali kilti ir dėl dalykų, kurie vyks ateityje. Vaikas gali jausti nerimą, jeigu rytoj mokykloje priešais klasę reikės mintinai pasakyti eilėraštį.
Normalus nerimo lygis vaikui padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, ši papildoma organizmo energija reikalinga kasdieniniams gyvenimo iššūkiams įveikti – susikaupti egzaminui, pasiekti pergalę sporte, įveikti nepažįstamos vietos baimę ir pan. Nerimas vaiką skatina ieškoti sprendimo ir maksimaliai save realizuoti.
Vaikystės baimės
Vaikai patiria įvairias baimes nuo to momento, kai gimsta. Augant kiekvienu amžiaus tarpsniu išgyvenamos savitos baimės.
Dvejų ar trejų metų vaikai paprastai baiminasi konkrečių dalykų. Pavyzdžiui, daktaro su baltu chalatu, policininko ar net Kalėdų seneliu apsirengusio tėčio. Vėliau, kai vaikui sueina treji metukai, konkrečias baimes pakeičia abstrakčios baimės. Vaikai gali bijoti tamsos, po lova tykančių pabaisų, bijo pasilikti vieni namuose ir pan. Šešerių ar septynerių metų vaikas pradeda bijoti egzistencinių dalykų – savo mirties, vėliau – ir tėvų mirties. Nuo septynerių iki vienuolikos metų ryškėja baimė neatitikti visuotinai priimtų socialinių normų. Vaikas baiminasi pasielgti netinkamai, pasirodyti kitoks nei visi.
Vėliau atsiradęs stiprus noras būti priimtam bendraamžių grupės, parodyti akademinius sugebėjimus mokykloje ar už mokyklos ribų, pasiekti pergalę sporte taip pat dažnai lydimas nerimo jausmo.
Kada nerimas tampa problema
Kai nerimas tampa nuolatiniu vaiko gyvenimo palydovu, kai jo lygis yra per aukštas ir neadekvatus situacijai, jis pradeda varžyti vaiko asmenybę. Vaikui sunku elgtis natūraliai, išreikšti save – laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savigarbą, pasitikėjimą savimi. Taigi baimės, kurios anksčiau buvo natūralios ir tinkamos, vėliau turėtų kelti tėvų susirūpinimą.
Kaip atpažinti, kad vaikas patiria pernelyg didelį nerimą? Jei vaikas drovisi ir gėdijasi visose situacijose, kur yra pašalinių žmonių (pavyzdžiui, nedalyvauja gimtadienio šventėje, kurioje yra nepažįstamų žmonių, vengia pasilikti vienas namie, sunkiai adaptuojasi darželyje ar mokykloje, namie nenulipa tėvams nuo kelių), reikėtų susirūpinti, kokios vaiko nesaugumo priežastys. Nuolatinis nerimas dėl dalykų, kurie gali įvykti ar įvyks ateityje (mokyklos pradžia, egzamino laikymo diena, svarbus įvykis, taip pat per didelis perfekcionizmas – siekis tik tobulai viską atlikti, neleisti sau klysti) – irgi nerimo išraiška.
Nepastebint ir nekreipiant dėmesio į šiuos pradinius požymius, vėliau atsiranda kiti: greitas nuovargis, fiziniai nusiskundimai (galvos, pilvo skausmai), miego sutrikimai (sunku užmigti ar išmiegoti, kamuoja košmarai, nakties baimė), bloga atmintis ir dėmesio koncentracija, prastas apetitas, sutrinka fiziologinės organizmo reakcijos (būna šaltos, lipnios rankos, padidėjęs prakaitavimas).
Pirmiausia – pastebėti ir kalbėtis
Kartais vaikams ar paaugliams nerimui įveikti pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl pernelyg intensyvaus nerimo gali išsivystyti nerimo sutrikimai, kurie yra vieni iš labiausiai paplitusių psichikos ligų tarp vaikų ir paauglių. Vaikų nerimo sutrikimų paplitimo dažnis varijuoja nuo 6 iki 20 procentų. Deja, dažnai atsitinka, kad dėl įvairių priežasčių šie sutrikimai lieka nediagnozuoti ir negydomi.
Vaikų nerimo priežastys
Vaikams nerimas gali atsirasti dėl per didelio nervų sistemos jautrumo, dėl kurio vaikas į išorės dirgiklius reaguoja daug jautriau. Manoma, kad su nerimastingu temperamentu gimsta apie penkiolika procentų vaikų.
Viena iš dažnų priežasčių vaiko nerimo sutrikimui atsirasti yra tėvų ir vaikų santykiai. Ypač didelę įtaką daro pernelyg globojantis, perdėtai kontroliuojantis ir pernelyg kritiškas auklėjimo stilius. Kiekviena vaiko nesėkmė vertinama kaip katastrofa. Vaikas negali padaryti net mažiausios klaidos, už kurią yra baramas, baudžiamas, kritikuojamas.
Būdami labai kritiški ir pernelyg globojantys, tėvai atima iš vaiko galimybę tapti savarankišku, priimti savo sprendimus ir mokytis iš savo klaidų. Nerimo sutrikimai gali išsivystyti ir dėl traumuojančių įvykių vaiko gyvenime bei ilgalaikio streso (artimo žmogaus mirties ar ligos, tėvų skyrybų, persikėlimo gyventi į kitą miestą, artimų draugų praradimo ir kt.).
Pagalba ir gydymas
Vaikų nerimo sutrikimams gydyti labai sėkmingai taikoma kognityvinė elgesio terapija, relaksacinės ir reabilitacinės procedūros, kartais reikalingi ir raminančio poveikio medikamentai.
Kognityvinė elgesio terapija yra pagrįsta principu, kad tik vaiko mintys apie jį supantį pasaulį sukelia jo emocijas ir turi įtakos elgesiui. Nerimą kelia ne pats įvykis, o tai, kaip vaikas jį interpretuoja. Pavyzdžiui, pamatęs šuniuką, vienas vaikas krykštaudamas bėga jo paglostyti, kitas atvirkščiai – susigūžia ir pasislepia už tėvelio ar mamytės. Taip yra todėl, kad vienas vaikas mano: „Koks linksmas ir geras šuniukas“, o kitas: „Šuniukas gali man įkąsti“.
Padedant specialistams (psichologams, vaikų neurologams, sunkesniais atvejais – vaikų psichiatrams), tėvai gali patys pakeisti vaiko santykį su aplinka – vyksta kryptingas darbas su vaiko emocijomis, mintimis ir elgesiu.
Štai ką siūlo
specialistai
Įveskite tvarką ir struktūrą šeimos gyvenime. Nerimastingiems vaikams sunku gyventi šeimoje, kurios gyvenimo stilius spontaniškas ar chaotiškas. Todėl įveskite pastovią kasdieninę tvarką ir struktūrą. Tvarka sumažina vaiko nerimą, nes leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia
aplinkos kontrolės jausmą.
Pasirūpinkite pagrindiniais vaiko poreikiais, ypač venkite didelio vaiko nuovargio ir alkio. Įveskite pastovų miego laiką. Prieš miegą su vaiku užsiimkite ramia veikla (šilta vonia, knygutės su mama ar tėveliu skaitymas, kalbėjimas ir pan.), kuri padės vaikučiui palaipsniui nusiraminti po dienos įspūdžių.
Taip pat naudinga su vaiku sutarti, kokios yra jo elgesio ribos ir pasekmės, jeigu šių ribų nesilaikoma. Vaikui bus aišku, už ką yra baudžiamas, ir suteikiama galimybė prognozuoti tėvų elgesį, kartu ir savo elgesio pasekmes.
Padėkite vaikui atpažinti ir suvokti savo jausmus. Taip pat paminėkite, kad jausmų rodymas, o ne slėpimas, yra labai svarbus, kadangi leidžia kitiems suprasti, kaip tu jautiesi. Padėkite vaikui suprasti, kaip skirtingi jausmai pasireiškia jo kūne.
Vaikui naudinga kalbėti apie savo jausmus, tačiau jiems tai nėra lengva, ypač jeigu jų užklausiama tiesiogiai („Kaip jautiesi?“). Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Padėkite jiems, paprasčiausiai patys įvardindami jų jausmus („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“). Kalbėdami apie jausmus, padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą.
Nuraminkite. Ramybės, šilumos suteikimas yra puiki strategija, norint sumažinti vaiko nerimą. Toks tėvų elgesys vaikui užtikrina, kad jis yra saugus ir juo rūpinamasi. Tai gali būti žodiniai nuraminimai, supimai, apkabinimai, dainavimas, istorijų pasakojimas, glostymas ir pan. Kartais tėvams atrodo, kad tai per daug vaikiška jų ūgtelėjusiai atžalai. Tačiau nerimastingiems vaikams tikrai reikia papildomo nuraminimo, kuris padeda sumažinti vidinę įtampą.
Gerbkite vaiko baimes. Vaikams nepadeda, jeigu tėvai tiesiog liepa nustoti bijoti. Vaikui saugu jausti, kad tėvai pripažįsta jo baimes ir tuo pat metu leidžia suprasti, kad vaikas gali tikėtis jų pagalbos jas įveikiant.
Formuokite drąsų elgesį. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi, ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija. Daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas, vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į gatvę, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausio namo ir grįžti. Vėliau nueiti iki artimiausios parduotuvės ir, neužėjęs į ją, grįžti namo. Dar vėliau – nueiti į parduotuvę ir ką nors nusipirkti. Apdovanokite vaiką už kiekvieną įveiktą etapą. Tai gali būti karštas šokoladas, mėgstamas filmukas ir kt. Be to, galite jam papasakoti apie savo vaikystės baimes ir kaip jas įveikėte.
Mokykite vaiką atsipalaiduoti. Glostymas, supimas, apkabinimas taip pat puikiai padeda vaikui atsipalaiduoti. Į pagalbą galite pasitelkti vaizduotę. Paskatinkite veiklą, kuri vaikui yra maloni. Kai vaikas nerimauja, paskatinkite jį užsiimti džiuginančia veikla. Tai gali būti mėgstamas žaidimas, piešimas, aktyvi veikla lauke, knygos skaitymas ar žaidimas su draugais. Tėvams padedant, vaikas greičiau užsimiršta ir atitrūksta nuo savo nerimo.
Mokykite spręsti problemas. Pirmiausia išklausykite ir pasikalbėkite apie jo jausmus, tik vėliau pereikite prie problemos sprendimo ieškojimo. Jeigu vaikas bijo mokyklos, išsiaiškinkite tokios baimės priežastis, įvardinkite jo jausmus, įsijauskite į situaciją. Paaiškinkite, kad mokykloje visko atsitinka, gali būti sunku. Su vaiku galvokite sprendimo variantus. Kartu leiskite jam pajusti, kad jis pats gali susidoroti su sunkumais, o jūs būsite šalia, jeigu reikės pagalbos.
Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali prireikti specialistų pagalbos – neatidėliokite ir nelaukite, kol „vaikas išaugs“. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti. Saugumo jausmas vaikystėje yra pagrindas stipriai asmenybei vystytis. Kuo anksčiau nerimą pastebėsime, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti vaiko gyvenimo.
