Vaistininkės Aušros Valančienės profesionalumas ir nuoširdumas įvertintas gerumo angelu

Šaltukui spaudžiant žemiau dvidešimties laipsnių, važiuojame į Budrikių kaimą, kur mūsų laukia Aušra Valančienė. Ankstyvas rytas, bet tinkamesnio laiko suderinti susitikimui nepavyko – po pokalbio su žurnalistais moteris skubės į darbą vaistinėje „Camelia“, kur maloniai ir kantriai aptarnaus rietaviškius. Šaltuoju sezonu nutįsta nemažos eilės pirkėjų, bet bendravimas su žmonėmis Aušros nevargina: „Džiaugiuosi galėdama išklausyti, patarti. Malonu, kai tavimi pasitiki. Aptarnaudama klientus net nejaučiu, kaip praeina diena“.

Tas nuoširdumas, su meile dirbamas darbas į budrikiškės rankas ir „atskraidino“ angelą – simbolinę gerumo statulėlę, kurią metų sandūroje jai įteikė Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis.
Nuo mažens svajojo gydyti žmones
Rietave A. Valančienė apsigyveno daugiau nei prieš trisdešimt metų. Apie Žemaitiją ji svajojo dar būdama studentė. Gal dėl to, kad gimė ir keletą pirmųjų gyvenimo metų praleido Kelmės rajone, o gal senelio, kuris buvo kilęs nuo Varnių, šaknys arčiau to krašto traukė. Ir žemaičiai – žmonės rėžiantys viską tiesiai į akis, jai patiko labiau, nei tiesą iš mandagumo nutylintys dzūkai.
Vaikystę ir jaunystę Aušra praleido Lazdijų rajone. Pedagogų dukra vidurinę mokyklą baigė su aukso medaliu, suteikusiu galimybę rinktis bet kurias širdžiai malonias studijas. O širdis nuo pat mažens kuždėjo gydyti žmones. Plačiai medalininkei atsivėrė Kauno medicinos instituto durys, tačiau paskutinę akimirką, suvokusi, kad būsimiesiems medikams per studijas teks dirbti su mirusiųjų kūnais, ir supratusi, kad to daryti negalės, mergina pasirinko farmaciją.
Institute buvo ne tik puiki studentė, bet ir aktyvi sportininkė, nes dar mokydamasi Lazdijuose lankė Veisiejų sporto mokyklą, kur žaidė stalo tenisą ir slidinėjo.
Būdama paskutiniame kurse Aušra susipažino su Žemės ūkio akademijos trečiakursiu Arūnu Valančiumi. Užsimezgusi draugystė truko daugiau nei metus. Kol po tarnybos armijoje mokslus krimtęs žemaitis baiginėjo studijas, diplomuota provizorė sėmėsi pirmosios darbo patirties Lazdijų rajono centrinėje vaistinėje.
Klientų pasitikėjimą teko užsitarnauti
Santuoka su Arūnu buvo ir kelialapis į Žemaitiją. Į Rietavą jauna šeima atvyko 1991 metais. Iš pradžių apsigyveno Vatušiuose, vėliau įsigijo namą Budrikių kaime.
Aušra prisimena, kad pirmaisiais darbo metais nebuvo labai paprasta susikalbėti su žmonėmis. Ne dėl žemaičių tarmės…Prireikė nemažai laiko, kol vietiniai pradėjo pasitikėti jaunos vaistininkės žiniomis ir patarimais. „Būdavo tokių žmonių, kurie galvodavo geriau žinantys viską apie vaistus, jų veikimą, naudojimą. Jie ne tik nesiklausydavo patarimų, bet ir pamokydavo mane kaip turėčiau dirbti. Prireikė laiko, kol pirkėjai pradėjo pasitikėti. Dabar jie patys klausia patarimų. Aptarnaudama klientus net nejaučiu, kaip praeina diena. Nepavargstu, nors tenka daug bendrauti, išklausyti, kokie negalavimai kamuoja žmones, patarti, kokių vaistų jiems reikėtų. Dirbdama nei apie poilsį, nei apie valgį negalvoju. Smagu, kai sugrįžę klientai pasakoja, kad vaistai, kuriuos patariau pirkti, padėjo. Tačiau dažniausiai padėkos žodžių sulaukiame iš pravažiuojančių žmonių. Jie sako, kad niekur kitur vaistininkai taip maloniai ir paslaugiai kaip Rietave, nebeaptarnauja“, – pasakojo profesionali farmacininkė.
„Trepsis“ – ir hobis, ir išvykos, ir draugai
A.Valančienė – ne tik didelę patirtį turinti vaistininkė, bet ir ilgametė šokėja. Ji – Rietavo savivaldybės kultūros centro vyresnių žmonių šokių kolektyvo „Trepsis“ narė. Kvietimo ateiti šokti sulaukė 1994 metais, kai vienam šokėjui pritrūko partnerės. Su gydytoju Petru Morda poroje prašoko penkerius metus, o jam išėjus Aušra pasikvietė vyrą. „ Arūnas niekada nebuvo šokęs, tad, prieš pirmą kartą nusivesdama jį į repeticijas, pati išmokiau pagrindinių šokių žingsnių. Dalyvavimas „Trepsio“ veikloje – tai ne tik repeticijos ir išvykos į koncertus ar festivalius. Tai ir laisvalaikis, ir mudviejų draugų ratas“, – kalbėjo budrikiškė.
Mamos svajonę įgyvendino dukra Ieva
Mylimas darbas, mėgstama veikla gyvenimui suteikia daug šviesių spalvų. Optimistė Aušra sako, kad Rietavas jai labai patinka: miestelis nedidelis, tvarkingas, patogus gyventi, o žmonės pažįsta vieni kitus.
Rietave užaugo ir poros vaikai. Abu jie jau pasirinkę savo gyvenimo kelius. Jaunoji gydytoja rezidentė Ieva gyvena Vokietijoje. Su vyru, taip pat mediku, augina sūnų Eliją – pirmąjį Aušros ir Arūno anūką. Džiaugdamasi, kad dukros pasirinkimas sutapo su jos vaikystės svajone, Aušra svarstė, kad noras gydyti žmones greičiausiai užprogramuotas giminės genuose: „Mamos tėtis buvo vidaus ligų gydytojas Alfonsas Kazimieras Steponavičius, jos mama Zofija – medicinos seselė. Abu dirbo Kauno klinikose. Senelis buvo karo savanoris, kovojo už Lietuvos laisvę. Taip ir žuvo, palikęs vos kelerių metų dukrą ir iš kartos į kartą perduodamą potraukį medicinai“.
Sutuoktinių Valančių sūnus Aloyzas gyvena Kaune, dirba informatiku. Įdomus sutapimas, bet jo draugė Karolina, kaip ir Aušra, – farmacininkė.
Dalijasi kompetencija, nuoširdumu ir rūpesčiu
Gyventojų bendruomenėje kiekvienas turime savo vietą, tarsi būtume mažos didžiulio mechanizmo, pavadinkime jį gyvenimu, dalys. Nuo mūsų atsakingumo, požiūrio į pareigą ir šalia esantį žmogų, meilės savam kraštui, mokėjimo dalintis priklauso, kokioje aplinkoje gyvename ir kuriame savo vaikų ateitį. A. Valančienė su rietaviškiais kasdien dalijasi tuo, ko turi daugiausia – profesionalumu, nuoširdumu, kompetencija.
Per Kalėdinį padėkos vakarą, pristatant nominantę apdovanojimui, nuskambėjo žodžiai: „Rietaviškiai labai pamilo vaistininkę Aušrą už jos nuoširdumą, kompetentingus patarimus, rūpestį ir neabejingą požiūrį į žmonių problemas. Teisingas ir nuoširdus patarimas, supratingumas labai svarbus kiekvienam žmogui, o ypač kai sergi ar serga tavo artimasis. Apie ją, kaip apie puikią vaistininkę, sklando legendos“.
Prieš simboliniam angelui nutūpiant į A. Valančienės rankas, paminėtas ir moters indėlis į kultūrą – aktyvus dalyvavimas Rietavo savivaldybės kultūros centro vyresniųjų žmonių šokių kolektyvo „Trepsis“ veikloje.
Apie jos laukiantį angelą sužinojo viešėdama Vokietijoje
Kalbėdami su A. Valančiene išsiaiškinome, kad apdovanojimas jai buvo ir malonus, ir netikėtas. „Praėjusiais metais, kai gerumo angelu buvo apdovanota medicinos darbuotoja, netoliese, čia pat Budrikių kaime, gyvenanti Gaiva Berenienė, pagalvojau, jog ši nominacija tikrai reikšminga, jeigu ja atsidėkojama tokiems profesionalams kaip Gaiva. Todėl žinia, kad ir pati gausiu statulėlę, pirmiausia, nustebino. Jausmas, kad esu pastebėta ir įvertinta, atėjo kiek vėliau. Nors stengiuosi ne dėl apdovanojimų – man svarbu, kad iš tiesų padėčiau žmonėms. Stengtis dirbti motyvuoja ir vaistinių tinklo požiūris į farmacininkus, gerų darbo sąlygų sudarymas. Trylika metų jau esu „Camelios“ vaistininkė ir tuo labai džiaugiuosi“, – atviravo moteris.
Kaip jau minėjome, apdovanojimas budrikiškei buvo ir gana netikėtas. Žinia apie nominaciją ją pasiekė Vokietijoje. Artimiesiems, norint įtikinti Aušrą nutraukti viešnagę pas dukrą ir anksčiau nei planuota grįžti į namus, teko atskleisti kantriai saugotą paslaptį apie Rietave jos laukiančią gerumo angelo statulėlę.