Kovo 11 dieną Kulių kultūros centre laukia neeilinis įvykis. Miestelyje bus pristatyta 2021 metų Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtoju išrinkto eskizo pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus „Miškelį“, tapusio Klaipėdos jaunimo teatro spektakliu, premjera. Keliasdešimt jaunosios kartos aktorių subūrusi Valentino Masalskio režisuota drama pasakoja apie 1941-ųjų birželio 24-osios žudynes Rainiuose ir vienos šeimos gyvenimą po jų. Itin džiugu, jog plungiškiai ant scenos išvys ir saviškius – Lauryną Luotę ir Oskarą Tokarevą. Taigi trumpa pažintis su jaunaisiais aktoriais.
Beje, spektaklis sukurtas Klaipėdos jaunimo teatro ir Kulių, Lietuvos ir Norvegijos partneriams dalyvaujant Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų projekte „Vietos kultūrinio verslumo skatinimas“.
– Esate plungiškiai, pasirinkę aktorystę. Kas paskatino įgyti tokią profesiją? Ar tai svajonės įgyvendinimas? Ką jums reiškia teatras?
O. Tokarevas:
– Esu trečio kurso studentas. Galima sakyti, kad tik pradedu žengti pirmuosius žingsnius šiame kelyje. Kol kas dar bandau išmokti mokytis. Nes čia mokaisi visą gyvenimą. Aišku, vaikystėje negalvojau apie tai kaip apie savo kelią. Iš tikro negaliu pasakyti, kas mane atvedė į teatrą. Tai – daugybė takelių, atsitiktinumų, ir dabar esu čia, Klaipėdoje, pas dėstytoją Valentiną Masalskį. O pats teatras man gražus tuo, jog čia žmonės ir aš pats galiu pažinti save, kartu ir pasaulį. Teatras negali duoti atsakymų, jis gali tik iškelti klausimus ir, kaip kažkas sakė, teatras gali išrėkti ant balto popieriaus lapo visuomenės būklę. Jis beribis, jis visoks, visokių formų ir apima visas meno formas. Tas mane ir žavi.
L. Luotė:
– Teatras man kažkada buvo didžiulė magija ir nežinomybė, kuri mane traukė, o dabar tai būdas auginti savo asmenybę.
– Esate buvę Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ aktoriai. Kokį vaidmenį pasirenkant profesiją suvaidino „Saula“? Kokios patirties įgavote šiame teatre?
O. Tokarevas:
– Į „Saulą“ mane atvedė mama, pamačiusi skelbimą laikraštyje. „Saula“, vadovaujama Sigitos ir Romo Matulių, tikrai prisidėjo prie tos kelionės, nuvedusios į Klaipėdą. Galima sakyti, tam paklojo pamatą. Šis teatras supažindino mane su scena, rengiamos išvykos, užsiėmimai su profesionaliais aktoriais davė daug patyrimų, pažinčių ir draugų, kurie labai prisideda prie tavo augimo.
L. Luotė:
– Ketvirtoje klasėje draugas mane pakvietė prisijungti prie vaikų ir jaunimo teatro „Saula“, kurio vadovai – Sigita ir Romas Matuliai. Jie mane ir užkrėtė šita bacila. Ten aš radau viską, ko man reikėjo: žaismingus žmones ir galimybę būti išgirstam.
– Valentino Masalskio „AEmotion“ teatro grupė. Suradote jūs ar jus surado?
O. Tokarevas:
– V. Masalskio suburta grupė – tai 25 jauni žmonės, kurie dega noru kurti. Praleidžiame daug laiko kartu, todėl jau galime sakyti, kad esame šeima. Patekome čia, nes ir patys norėjome čia būti, ir V. Masalskis norėjo, kad būtume čia, Klaipėdoje. Todėl visi suradome vienas kitą. Tikiuosi, kad ir po studijų toliau dirbsime kartu.
– Kuliuose bus pristatyta premjera gana jautria tema. Koks jausmas apima vaidinant tokiame spektaklyje? Ar pavyksta įsijausti į laikotarpį, kuriame neteko gyventi? Kokius vaidmenis atliksite spektaklyje?
O. Tokarevas:
– „Miškelis“ – pjesė, sukurta vaidinti daug žmonių. Mūsų kursas šiame spektaklyje pirmą kartą dirba su kitais dviem vyresniais V. Masalskio kursais. Klaipėdos jaunimo teatras ir „Taško“ teatras yra jau baigę studijas pas Valentiną. Kai kurie iš jų yra mūsų dėstytojai. Jau pats darbo procesas duoda labai daug. Matydamas, kaip dirba vyresni aktoriai, bandai pasisemti kuo daugiau patirties. Kompozitorei Nijolei Sinkevičiūtei padedant buvo sukurta nemažai nuostabių muzikos kūrinių, kurie dar labiau suartino visus tris kursus. Tai bus unikalus darbas, bandysime papasakoti istoriją pasiremdami to laikotarpio faktais.
Tai lyg giesmė ir malda, kuria atiduosime pagarbą Rainių miškelio žudynių aukoms. Graudu, kai pagalvoji, kad viskas vyko labai arti mūsų. Tarp nužudytųjų yra žmonių iš Plungės, Kulių, Telšių. Šiame spektaklyje dirba apie 50 žmonių. Vertinu galimybę prisidėti prie šito darbo.
L. Luotė:
– Nežinau, gal sakyčiau, ne tiek įsijaučiu, kiek susipažįstu su tuo laikotarpiu. Vaidinsiu Krapauską – įtakingo tėvo sūnų, kurio prisibijo net mokytojai. Jei Krapauskas kažką leptelės, kažkas gali pradingti be žinios…
– Spėju, kad kiekvienas aktorius turi savo svajonių vaidmenį. Koks jis?
O. Tokarevas:
– Viskas prasideda nuo pjesės ar knygos. Jeigu patinka medžiaga, bandau prisijaukinti personažą. Taigi svajonių vaidmens neturiu, gal dar atsiras ateityje. Tačiau yra kai kurie kūriniai, kurie patinka, ir norėčiau pamėginti įsileisti personažą. Neseniai skaičiau Oskaro Vaildo knygą „Doriano Grėjaus portretas“. Pasirodė labai įdomi knyga. Tai kova tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ar galime dėl išvaizdos paaukoti savo vertybes? Tad…
L. Luotė:
– Neturiu svajonių vaidmens, bet labai norėčiau suvaidinti draminiame spektaklyje, kuriame galėčiau padainuoti, pagroti ir pašokti.
– Kokie jausmai apima žinant, kad spektaklis bus rodomas gimtajame krašte?
L. Luotė:
– Plungėje vaidinti labai smagu. Labai didelis palaikymas. Dažnai aktoriai džiaugiasi Plungės publika, nes ji spektaklius žiūri su ypatingu įsitraukimu.
O. Tokarevas:
– Stengiuosi šito nesureikšminti, bet kažkokių sentimentų yra. Pažįstama erdvė, susirenka galbūt daugiau pažįstamų. Plungėje vaidinome tik vieną kartą. Tai buvo muzikinis, Vytauto Mačernio šimtmečio progai pastatytas spektaklis „Laiškai Mačerniui“. Bet pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje Plungėje turėtume pristatyti lenkų rašytojo Stanislawo Ignacy’io Witkiewicziaus pjesės „Nendrinė vištelė“ (režisierius Paulius Oficerovas) premjerą. O dabar kviečiu visus į „Miškelio“ premjerą.
– Ačiū už pokalbį.
