Ironizuojant būtų galima pasakyti, kad Bastys pralaužė tautos tylos bastioną. Pirmą kartą po 2009-ųjų sausio 16-osios, po vadinamosios naktinės mokesčių reformos, kai valdžioje buvę konservatoriai ėmėsi drastiškų pertvarkymų, tauta protestuodama išėjo į gatves.
Iš pradžių Seimo narių balsavimas dėl Mindaugo Basčio mandato panaikinimo atrodė tiesiog formalumas. Juk aišku kaip dukart du: Konstitucinis Teismas pasisakė, kad jis šiurkščiai sulaužė priesaiką. Tačiau mūsų išrinktieji seimūnai sugebėjo viską taip suvelti, kad baigėsi žmonių kantrybė. Ko gero, ne vienam po rezultatų paviešinimo šoktelėjo antakiai: kaip TAIP galima? Pamintas Konstitucinio Teismo sprendimas, o seimūnai it figos lapu bailiai dangstosi slaptu balsavimu. Ne tik gėda dėl svetimos gėdos, bet ir pikta.
Ne veltui sakoma, kad mažas akmenukas kartais didelį vežimą verčia. Andriaus Tapino lūpomis „Laisvės TV“ realizavo balso teisę ir per socialinius tinklus inicijavo protestą „Mes kaltinam!“
Jeigu kovo 15 dieną būčiau buvusi sostinėje, ko gero, būčiau ėjusi prie Seimo. Tokių norinčių pasakyti #ValstybėEsuAš susirinko gal 5–6 tūkstančiai. Svarbu, kad žmonės rinkosi protestuoti, kad pabandė pareikalauti iš politikų pasiaiškinimo. Ir šie neišdrįso neateiti.
Stebėjau per TV tiesioginę transliaciją, peržiūrėjau mitingo įrašą. Deja, turiu pasakyti, kad šiek tiek nusivyliau. Man visai „ne į temą“ pasirodė dainininkų sapaliojimai: „Ar smagu ten pas jus?“ Juk tai buvo protesto akcija.
Kaip vienas komentatorius vėliau rašė, „liūdniausia yra tai, kad pusė susirinkusių net nenutuokia Seimo struktūros, nežino, ką reiškia visi tie išvardyti terminai. Visų pirma reikia patiems šviestis, domėtis, kad kiekvienas galėtume susidaryti savo asmeninę nuomonę“. Teisingai. Turime perkąsti, kas kokiu smuiku griežia ir kas jam už tai moka. Žiūrėti nelygu matyti ir suprasti. Mūsų, piliečių, pareiga iš tikrųjų sekti ir analizuoti įvykius, kad nebūtumėme ta avių banda, kurią piemuo gena tik jam žinoma kryptimi ir tikslu.
Ne viskas taip paprasta, kaip norima pateikti. Yra apie ką pagalvoti. Nepamirškime, kad bet kuri opozicijoje esanti politinė jėga trokšta prie širdies priglausti valdžios vairą. (O pagalius į ratus kaišioti visada lengviau.)
Bene sąžiningiausiai pasisakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, prisiėmęs naštą už Seimo gėdą. Tačiau politika – suktas reikalas. Užsigavęs Ramūnas Karbauskis kirto, kad jei pirmininkui gėda vadovauti tokiam Seimui, reikia atsistatydinti. Esą jam pritrūko politinės patirties. R. Karbauskiui nepritrūko: į visus kaltinimus atsakinėjo su šypsena.
Nepraleido progos populistiniais lozungais pasimėtyti ir E. Masiulio skandalą „pamiršę“ liberalai, ir dėl valdžios susirieję socdemai. O opozicija akivaizdžiai mėgavosi situacija. Taigi man atrodo, kad pasisakyti atėję politikos vilkai iš gėdos „išlipo sausi“.
Dar Volteras pastebėjo, kad „valstybę silpną daro ne pinigų, o žmonių ir gabumų trūkumas“.