Sudėtinga žiemos pradžia medingėniškiams – artezinio gręžinio gedimas kaimo gyventojus paliko be geriamojo vandens. Vandens tiekėjas – uždaroji akcinė bendrovė Rietavo komunalinis ūkis – atsiprašė gyventojų už jiems kilusius nepatogumus ir žadėjo problemą išspręsti iki gruodžio 5 dienos. Nedelsiant pradėtas organizuoti naujo artezinio gręžinio gręžimas, tačiau darbai nevyksta taip sklandžiai, kaip planuota. Netrukus komunalininkai pakoregavo savo pažadą išplatinę pranešimą, kad atkurti vandens tiekimą planuojama nuo gruodžio 8-osios.
Gręžinį užpylė žvyras
Avarijų būna kasdien, ne visų jų įmanoma išvengti. Nors Medingėnuose esantis vandens gręžinys nebuvo naujas, pasak Rietavo komunalinio ūkio direktoriaus Alvydo Rojaus, jo išėjimas iš rikiuotės užklupo gana netikėtai.
„Vienas iš dažniausių požymių, signalizuojančių, kad kažkas negerai gręžinyje, – sumažėjęs vandens spaudimas, jo trūkumas piko valandomis. Medingėnuose tokių ženklų nebuvo. Iš po nakties vanduo paprasčiausiai ėmė ir dingo. Priežastis – gręžinį užpylė žvyras. Šiuo metu gręžiamas naujas artezinis gręžinys. Dėl sudėtingų oro sąlygų technika genda. Todėl savaitgalį darbai nebuvo atliekami. Kai tik technika bus sutvarkyta, darbus atnaujinsime. Tačiau 100 procentų garantuoti, kad iki žadėtos datos vandens tiekimą pavyks atkurti, negaliu“, – maždaug tokiais žodžiais situaciją nusakė vyriausiasis komunalininkas.
A. Rojus tikino, kad, siekiant kuo greičiau išspręsti situaciją, nusiteikta dirbti net naktimis. O dabar vanduo medingėniškiams tiekiamas iš cisternų, kurios į kaimą atvežamos du kartus per dieną – ryte ir vakare. Kas dieną taip išdalijama po 3 kubinius metrus vandens.
Stebinanti seniūno „filosofija“: „Yra žmonių, gyvenančių dar prasčiau“
Vertinant iš šalies medingėniškių padėtis atrodo nepavydėtina: aštuonios dienos be vandens, o juk reikia ne tik maistą pasigaminti – reikia nusiprausti, nusimaudyti! Sunku patikėti, bet Medingėnų seniūnui Tomui Sragauskui tokia situacija neatrodo kažkuo ypatinga…
Seniūnas neslėpė pats gyvenantis gana prastomis buitinėmis sąlygomis, todėl didelės problemos dėl nutrūkusio vandens tiekimo nematąs: „Dalyje sodybų dar išlikę šuliniai, tad gyventojai vandens maistui pasisemti gali iš jų, gyvuliams – iš tvenkinių. Sureikšminti šio įvykio tikrai nereikėtų. Medingėnuose jau yra du arteziniai vandens gręžiniai, dabar gręžiamas trečias. Žmonės išlepinti, įprato gyventi komforto sąlygomis, nesupranta, kad yra tokių, kurie nuolat gyvena be patogumų. Reikia pakentėti, juk gedimų visur pasitaiko. Vis dėlto noriu patikinti, kad darau viską, ką galiu, kad gyventojams vandens tiekimas būtų kuo greičiau atkurtas.“
Medingėniškių nuotaika prasta
Sunku patikėti, kad vietos gyventojai, ypač gyvenantys daugiabučiuose, kurių kiemuose nėra nei šulinių, nei lauko tualetų, pritartų problemą menkinančiai seniūnijos šeimininko „filosofijai“ apie išlepintus žmones. Todėl susisiekėme su kaimo seniūnaite Kristina Budriene ir paklausėme, kokios pačių medingėniškių nuotaikos.
K. Budrienė neslėpė, kad gyvenimą žmonėms ši situacija labai apsunkino. „Šiuo metu įtemptai dirbu, su medingėniškiais susitinku retai, todėl jų vardu kalbėti negaliu, tačiau mano aplinkoje esančių žmonių nuotaika tikrai prasta, – dėstė seniūnaitė. – Ypač sunku daugiau gyvulių laikantiems ūkininkams. Tvenkiniai užšalę, prisipildyti talpyklas sudėtinga, o ir parvežtas vanduo talpyklose per naktį užšąla. Vandentiekio avarija – mums didelė problema, bet suprantame, kad turime išlaukti, kol tiekimas bus atkurtas.“
Pakalbinome ir daugiabutyje gyvenantį Vidą Barusą. „Esame penkių asmenų šeima – indų daug, skalbinių daug, o nei indaplovė, nei skalbimo mašina nedirba. Visas vonios kambarys pilnas kibirų su vandeniu. Maudytis taip pat sudėtinga. Nešamės vandenį iš kaimyno šulinio, tualetui – iš tvenkinio. Kad gyventum vienas, gal tos bėdos ir mažiau būtų, bet su šeima tikrai sudėtinga. Už paslaugą mokame, bet paslaugos negauname. Tačiau, kai pagalvoji apie ūkininkus, kuriems kas dieną tonų vandens reikia, – jiems dar daugiau vargo“, – kalbėjo medingėniškis.
„Pirma diena buvo baisiausia, vandens nėra – gyvuliai baubia“
Per penkiasdešimt galvijų laikanti ūkininkė Virgina Budrienė, kalbinama žurnalistės, neslėpė susijaudinimo: „Mums šios dienos – tai tikra „pekla“.“
Moteris pasakojo: „Pirma diena buvo baisiausia, vandens nėra – gyvuliai baubia. Turime plastikines talpyklas, kuriomis vasarą į ganyklas vežame vandenį, tačiau naudoti žiemą jos nepritaikytos. Užklojame cisternas antklodėmis, viskuo, ką turime, kad tik jos neperšaltų, nesuskilinėtų. Jeigu ne sūnus ir su mumis gyvenantis giminaitis, nežinau, kaip būtų. Pražūčiau – juk ūkyje kasdien reikia 3 tonų vandens. Didžiule problema pasidarė ir pieno linijų plovimas – laimei, kad kaimynas leidžia iš šulinio pasisemti vandens. Žmonėms geriamojo vandens komunalininkai atveža, bet ūkininkai liko be pagalbos. Iš karto po to, kai įvyko gedimas, giminaitis skambino į Komunalinį ūkį, klausė, kaip mums gyvulius pagirdyti. Užuojautos nesulaukėme, atsakymas nuskambėjo daugmaž taip: jūsų gyvuliai, jūsų reikalas.“
