Vis dar retkarčiais matau jį gatvėje. Sunkiai dėliojantį žingsnius, svirduliuojantį. Veidas toks, į kurį pažvelgus, siaubas žaltvyksle šliūžteli per širdį. Užgesusios zombio akys. Taip, jis beviltiškas alkoholikas. Ne, neprašo išmaldos, bent jau aš nemačiau. Nors kartais aš norėčiau ją duoti. Vardan praeities.
Mes nebuvom pažįstami ir nesu jam skolinga. Tik prisimenu jį berniuką. Už mane kiek jaunesnis, užsidaręs šviesiaplaukis garbanius. Jo šeima gyveno anuomet plungiškiams gerai žinomame dabartinio kultūros centro kieme stovėjusiame sukiužusiame mediniame name, kurio pirmajame aukšte buvo stiklo taros supirktuvė. Ne kartą, belaukdama ilgoje ir lėtai slenkančioje eilėje, mačiau jį. (Beje, anuomet, sovietiniais laikais, visai nebuvo gėda pardavinėti tuščią tarą. O jei mama pažadėdavo, kad už pagalbą duos 3 kapeikas ir žinojai, jog galėsi čia pat buvusioje žydo parduotuvytėje nusipirkti „gazirovkės“ su sirupu, tai buvo net malonumas.)
Berniuko šeima sunkiai vertėsi. Tiesa, daugumos mūsų tėvai buvo iš darbininkų klasės, tad pyragais nesnigo ir Dantukų fėjos mums nenešė dovanų. Tačiau jis išsiskyrė iš kitų. Pro šalį prakiūtindavo kažkaip keistai gunktelėjęs, nepakeldamas akių. Mačiau – jis drovėdavosi, nes tėvas pavymui jam kažką šaukdavo girtu balsu. Man vis norėdavosi prieiti ir pasakyti ką nors, kad jis atsitiestų.
Mūsų keliai nesusikirto, man taip ir neteko sugauti jo akių žvilgsnio. Dabar matau, bet jos manęs nebemato. Ir tebesijaučiu kažkuo kalta. Gal dėl to, kad tada nepriėjau, gal todėl, kad dabar… Jis tyliai užges gal net šią žiemą kokiame apleistame name ir visi užmirš, kad jis gyveno. Kažkas pasakys: „Pats kaltas“. Bet ar tikrai tai – tik jo kaltė?