Vasara – metas, kai mūsų parapijų bažnyčiose suteikiama daugiausia sakramentų. Šeštadieniais Dievo akivaizdoje vienas kitam prisiekia laimingos jaunavedžių poros, prieš tai keletą mėnesių lankiusios sužadėtiniams skirtus kursus, krikštijami vaikučiai. Metų katechezę užbaigę vaikai ir jaunuoliai vasaros pradžioje priima Pirmąją Šv. Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.
Krikščionimi tampama, o ne gimstama. Jau apaštalų laikais, norint tapti krikščionimi, reikėjo pereiti keletą tarpsnių: žodžio paskelbimą, atsivertimo lydimą Evangelijos priėmimą, tikėjimo išpažinimą, Krikštą, Šventosios Dvasios suteikimą ir vienijimąsi Eucharistijoje.
Šią vasarą Plungės parapijoje Pirmąją Šventąją Komuniją priėmė 190 vaikų, Sutvirtinimo sakramentą – 215 jaunuolių. Toms ypač prasmingoms ir jaudinančioms šventėms parapijos vaikai ir jaunimas rengėsi nuo praėjusių metų rudens: katechezės užsiėmimuose gilinosi į tikėjimo tiesas, dalyvavo Šv. Mišiose, buvo aktyvūs liturgijos dalyviai.
Kiekvienų Pirmosios Komunijos Šv. Mišių pradžioje tėvai palaimino savo vaikus, pirmą kartą priimančius Kristų į savo gyvenimą ir širdis. Pagal seną ir gražią Bažnyčios tradiciją katalikai tėvai palaiminimu palydi savo vaikus ypatingai svarbiomis jų gyvenimo akimirkomis. Pamoksle parapijos klebonas kun. Julius Meškauskas ragino tėvelius nepamiršti vaikų religinio ugdymo, skirti daugiau laiko buvimui su jais, prasmingesniam bendravimui šeimose. Klebonas priminė B. Ferrero pasakojimą apie tėvą, kuris, rūpestingai blizgindamas išvaškuotą automobilio kėbulą, sūnui aiškina, kad automobilis – šeimos kapitalas, kuriam reikia skirti dėmesio, jėgų ir laiko. Tai girdėdamas, nuliūdęs vaikas pusbalsiu sumurma: „Bet tada aš nesu šeimos kapitalas, tu niekada neskiri man laiko“. Kunigas linkėjo, kad vaikai, o ne brangūs daiktai būtų mūsų šeimų turtas, kad tėvai kartu su savo vaikais, priimančiais Jėzų Šventojoje Komunijoje, žengtų dar vieną žingsnį arčiau Dievo, o tos dienos prisiminimai išliktų visą gyvenimą.
Birželio 24-ąją, kai Bažnyčia iškilmingai mini Šv. Jono Krikštytojo gimimą, trims didelėms grupėms mūsų parapijos jaunuolių Telšių vyskupo Augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimas – tai dovana, kuria Šventoji Dvasia pripildo jauno tikinčiojo širdį ir įspaudžia joje Dievo meilės ženklą, kad žmogus sustiprintų Krikštu gautą tikėjimą. Vartojant liturgijos terminus, Sutvirtinimo sakramentas – tai dieviškasis veiksmas, per kurį esame antspauduojami Šventosios Dvasios „antspaudu“. Šventasis apaštalas Paulius rašo, kad „Dvasios vaisiai yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22). Kad galėtume džiaugtis šiais vaisiais, Dvasia mums suteikia savo dovanas, tokiu būdu padėdama mums atsakyti į kiekvienam Dievo skirtą pašaukimą. Šios dovanos tos pačios, kurias, pasak pranašo Izaijo, Dievas duos Mesijui: „Viešpaties Dvasia ilsėsis ant jo: išminties ir supratimo Dvasia, patarimo ir stiprybės Dvasia, žinojimo ir Dievo baimės Dvasia“ (Iz 11, 2). Apmąstant tikėjimo tiesas, prie šių dovanų buvo pridėta maldingumo dovana, kuri tam tikra prasme apima visas kitas dovanas nuolankiame Dievo garbinime. Todėl dabar kalbama apie septynias Šventosios Dvasios dovanas: išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo, maldingumo ir Dievo baimės. Jos mums byloja apie tai, ką mums gali suteikti Sutvirtinimo sakramentas.
Išminties dovana padeda suvokti pasaulį ir gyvenimą Dieve kaip visumą, santykyje su Viešpačiu surasti
prasmę, kuri suteikia šviesos bei stiprybės kiekvienam mūsų gyvenimo žingsniui. Supratimo dovana moko kiekvienoje situacijoje įžvelgti Viešpaties buvimą ir aiškiai suvokti, ko Jis iš mūsų prašo. Patarimo dovana padeda priimti įvairius sprendimus, kad rinktumės tai, kas teisu Dievo akyse, o ne kas naudinga, žiūrint pasaulio akimis, kad galėtume kilniaširdiškai atsidėti tarnystei kitiems. Tvirtumo dovana mus padaro ištikimus Viešpačiui įvairiomis gyvenimo akimirkomis, kad nesileistume sugundomi egoizmo ar savanaudiškumo. Žinojimo dovana pripildo mus šviesa ir mes galime atskirti, kas naudinga bei reikalinga mums ir mūsų šventėjimui. Veiksmas pagal Dievo valią yra vienintelė perspektyva, kuri gali pripildyti žmones džiaugsmo. Be Šventosios Dvasios mūsų viltis neturi prasmės, nes tik Ji leidžia mums planuoti ir įgyvendinti veiksmus Dieviškosios Apvaizdos šviesoje. Maldingumo dovana uždega mumyse švelnią meilę Dievui, ją gavę karštai Jį pamilstame ir trokštame kiekviename dalyke teikti Jam garbę. Dievo baimės dovana yra nusiteikimas nuolat gyventi Viešpaties akivaizdoje, rūpintis patikti veikiau Jam, o ne žmonėms. Ji mums leidžia suvokti ir nuodėmės baisumą, skiriantį mus nuo Dievo, kuris yra vienintelis visokio gėrio šaltinis.
Prieš suteikdamas Sutvirtinimo sakramentą, vyskupas Linas Vodopjanovas labai prasmingame pamoksle–katechezėje, kurią pavadino „egzaminu sutvirtinamiesiems“, akcentavo, kad šie metai – Tikėjimo metai, o Sutvirtinimo sakramentas ir sutvirtina mūsų tikėjimą, gautą per Krikštą. Vyskupas priminė tėvų dar dažnai vartojamą terminą – „sutvarkiau“ vaiką, t. y. pakrikštijau, privedžiau Pirmosios Komunijos, dabar jis priėmė ir Sutvirtinimo sakramentą, ir tarsi viskas baigta. Tačiau, kaip teigia ganytojas, Dievas nenori, kad su Juo būtų „sutvarkomi“ reikalai, Jis kviečia žmogų į bendravimą. Turime gyventi vadovaudamiesi Jo įsakymais, iš kurių svarbiausias yra paskutinis – Didysis įsakymas: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų kaip save“. Kaip svarbiausius dalykus tolesniame sutvirtintųjų tikėjimo kelyje vyskupas įvardijo kasdienę maldą, sekmadienio šventimą ir nuolatinę išpažintį. O pats žodis TIKĖJIMAS, pasak vyskupo, susideda iš dviejų atskirų žodžių: TIK ĖJIMAS. Todėl tikėti galime tik eidami per gyvenimą Dievo vedami.
Naujas gyvenimas, prasidedantis priėmus Sutvirtinimo sakramentą, – tai Dvasioje augantis gyvenimas pagal kiekvieno pašaukimą. Kiekvienam tenka surasti į jo širdį Dievo įdėtas dovanas, dalyti jas kitiems ir liudyti tą džiaugsmą, kuris kyla, pažinus gautą dovaną ir ją išgyvenant bendrystėje su kitais, jiems tarnaujant.
