Ar įsivaizduojate, kad vos du kartus susitikę su priešingos lyties atstovu galėtumėte drąsiai žengti su juo bendru gyvenimo keliu ir taip keliauti… net šešiasdešimt metų? Atrodo, neįtikėtina, bet būna. Laiškais susipažinę, dusyk susitikę 1964 metų birželio 27-ąją susituokė žemaitė Domicelė ir dzūkas Alvydas Mocekainiai. Deimantinių vestuvių proga šių metų liepos 7-ąją pora Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje priėmė Santuokos sakramentą.
Dveji metai bendravimo laiškais
Įsukus į Mocekainių sodybos kiemą iš visų pusių mus apsupo gėlynai, dekoratyviniai medeliai, kruopščiai nupjauta žolė. Kitaip tariant, visur dvelkianti tvarka ir ramybė bylojo, kad bendrausime su darbščiais žmonėmis. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, suspėjome pačiu laiku: Mocekainiai Šateikiuose leidžia paskutines dienas, sodyba jau turi naujus šeimininkus ir, atėjus rudeniui, daugiau nei tris dešimtmečius čia gyvenusi pora išsikraustys į Šiaulius. Kaip patys sakė, arčiau dukros, nes jėgos senka ir sveikata jau neleidžia sunkiau dirbti.
Namuose su šypsenomis mus pasitiko deimantinė pora. Domicelė – vietinė, Šateikiuose užbaigusi septynias klases toliau mokytis išvažiavo į Klaipėdą, tapo mokytoja. Šviežiai iškepta pedagogė savo karjerą pradėjo Gintališkės mokykloje. Ten ją ir pasiekė pirmas dzūko iš Lazdijų, armijoje tarnavusio Alvydo laiškas. „Nerašė nieko apie meilę. Klaidų nebuvo, raštas gražus. Patiko“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Paklausite, o iš kur kareivukas, tarnaujantis Rusijoje, gavo Domicelės adresą. Pasirodo, kol dirbo ir gyveno Gintališkėje, mergina labai mėgo šokti ir, kaip pati juokavo, negalėjo praleisti šokių. Ten taip pat lankydavosi vaikinukas iš kito kaimo, vėliau kartu tarnavęs su Alvydu. Tad jis ir pripiršo Domicelę.
Laiškais pora bendravo porą metų. Tiesa, kaip vėliau prisipažino moteris, ji gal ir nebūtų prasidėjusi, bet „suviliojo“ gražus, be klaidų raštas. Laiškuose nebuvo dviprasmybių. Vieną kartą kareivukas paprašė pinigų, bet šateikiškė buvo tvirtai nusprendusi jų nesiųsti ir nesiuntė.
Du pasimatymai ir… vestuvės
Gintališkėje Domicelė mokytojavo šešerius metus, kol sulaukė skambučio iš Šateikiuose gyvenančios sesers, kuri pranešė, jog Šateikių mokykloje yra laisva mokytojo vieta. Tais pačiais metais per Kalėdas Alvydas su minėtuoju piršliu tarnybos draugu atvažiavo pas Domicelę. „Labai įdomu pamatyti, susitikti“, – tariau svečiams. Alvydas atsistojo kambaryje, susitampė drabužius. Toks ir įsiminė“, – šypsojosi moteris.
Juokavome, kad laiškus rašyti galėjo ne Alvydas, o kas nors kitas. Tačiau sutuoktinis patikino, jog tikrai rašė jis. Neretai tekdavę pagelbėti ir tarnybos draugams – parašyti už juos.
Kitą kartą pora susitiko kovo 8-ąją. „Per Moters dieną nupirko albumą, atvežė dovanų, truputį pabendravome, ir vėl išvažiavo į Dzūkiją“, – pasakojo šateikiškė.
Trečią kartą Alvydas atvažiavo gegužės mėnesį. Tada pora ir nusprendė, jog metas tuoktis – nuvežė pareiškimus.
Nors pažinties istorija graži, vis dėlto sunkoka suvokti, kad tokiam rimtam žingsniui žengti pakanka vos dviejų susitikimų. „Aš lakstau, ruošiuosi vestuvėms, o pro šalį einanti darbuotoja man sako: „Ko čia „bepročiuoji“, niekas neatvažiuos.“ Sakau: „Neatvažiuos, nereiks.“ Netikėjau ir pati“, – atviravo šateikiškė.
Pasirodo, dar iki pažinties nei vienam, nei kitam simpatijų netrūko, bet, kaip sakė ponas Alvydas, jo simpatija nelaukė grįžtančio iš armijos, tad ir nusprendė visai iš Dzūkijos išvažiuoti. O Domicelė net linksmą istoriją prisiminė, kaip praėjus kuriam laikui po vestuvių į jos kiemą jaunikaitis pirštis buvo atėjęs. Matyt, teisūs vyresnieji žmonės sakydami, kad kas žadėta – kaip padėta.
Paprastai ir kukliai
Vestuvės buvo paprastos ir kuklios. Žinoma, mergina vilkėjo baltą suknelę, jaunikis – kuklesnį apdarą. „Atvažiavome iš Dzūkijos trys broliai. Turėjo brolis „Moskvič-401“. Tai su juo važiavome ir į „zaksą“ nuvykome“, – šypsojosi Alvydas.
„Baliukas buvo paprastas, nieko mandro“, – apie vestuves bandė pasakoti Domicelė, o vyras iškart paprieštaravo: „Kaip paprastas? Kolūkio pirmininkas buvo. Šateikiškis su akordeonu grojo.“ Beje, savo žentą Domicelės mama išvydo tik per vestuves.
Tuoj po vestuvių Alvydas jaunamartę išsivežė supažindinti su savo šeima. „Veža mane, veža, jau ir negerai darosi. Klausiu, ar dar ilgai reiks važiuoti? Bet nuvažiavome. Šeima paprasta, paprastai gyvenantys, geri žmonės“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Pradėti šeiminį gyvenimą pora nusprendė Šateikiuose. Jaunai porai buvo skirtas butas, po metų gimė pirmoji dukra Arūnė. Po kurio laiko šeimą papildė antroji dukra Inga. Ir dabar Mocekainiai džiaugiasi ne tik dukromis, bet ir viena anūke bei mažąja proanūkėle.
Pasmalsavome, kuo užsiėmė dzūkas, atvažiavęs gyventi į Žemaitiją. Iš pradžių Alvydas įsidarbino Plungėje autobuso vairuotoju. „Kurį laiką vairavau autobusą. Reikėjo anksti keltis, su dviračiu važiuoti į darbą. Paskui įsidarbinau tarybiniame ūkyje, vairavau benzinvežį“, – pasakojo vyras. Praėjus kuriam laikui vyras įsidarbino autoinspekcijoje (dabar kelių policija – aut. past.), teko ir mokinius vežti į mokyklą.
Šateikiai–Ariogala–Šateikiai
Aštuoniolika metų pragyvenę Šateikiuose, Mocekainiai sparnus pakėlė į Ariogalą. Ten gyveno dešimt metų, bet vėl sugrįžo į Šateikius. „Grįžome. Alvydas pats suprojektavo, pastatė namą. Gyvename jame 33 metus“, – džiaugėsi moteris.
Gyvenimas jų neskriaudė, turėjo visko pakankamai. Domėjomės, gal tai ir lėmė darną šeimoje. „Šeimoje buvo visko“, – trumpai tarstelėjo žmona, o vyras jai antrino: „Parodykit man nors vieną šeimą, kurioje nė karto nesusipyko.“
Žinoma, nesutarimų būna visur, bet vieni su jais moka susidoroti, kitiems tai priežastis pasukti skirtingais keliais. „Aš buvau nuolaidi, niekada jo neužkliuvau, neengiau“, – atskleidė paslaptį ponia Domicelė. O ir pats ponas Alvydas neslėpė, jog šeimoje jis – greit užsiplieskiantis. „Aš toks: greit užsidegu, bet greit ir užgęstu. Ji ilgiau laiko“, – atviravo vyras. Tiesa, paklausti, ar buvo kada nekalbadienių, pora kaip vienas tarė, jog jų šeimoje tokių dienų nebuvo.
Kaip ir minėta, pora susituokė Civilinės metrikacijos skyriuje, o prieš Dievą prisiekė tik praėjus 60 metų. Ta proga Mocekainiai sukvietė sūnėnus ir dukterėčias, dukras, artimuosius ir dar kartą, tik šįsyk trankiau, atšventė vestuves.
Nors Domicelė augo kartu su keturiomis seserimis, deja, jos deimantinių vestuvių nesulaukė nė viena. Alvydas – iš keturių vaikų, gyva tik jauniausia sesuo. Du broliai iškeliavę amžinybėn.
Bendraujant su Mocekainiais laikas pralėkė akimirksniu, ir tik atsisveikindami susivokėme nepaklausę to „deimantinio“ recepto. Iš poros lūpų nuskambėjęs ne kartą girdėtas patarimas „Mylėti ir gerbti vienam kitą, nusileisti vienas kitam“ dar kartą įrodė, kad laimė slypi paprastuose dalykuose.
