Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje bei kitose pasaulio šalyse žinomai žuvies perdirbimo bendrovei „Vičiūnai“ šis ruduo išskirtinis – minimas veiklos 30-metis. Įmonės, kuri atpažįstama pagal prekės ženklą VIČI, istorija įdomi: pradėję nuo anuomet populiaraus „perku-parduodu“ verslo ir pirmosios jūros gėrybių sūryme gamybos linijos per tris dešimtmečius išaugo į stambų pramonės subjektą, galintį didžiuotis ir gamybos apimtimis, ir darbo vietų skaičiumi, ir plėtra į keletą užsienio valstybių. Apie visa tai – su „Vičiūnų“ bendraturčiu Liudu Skierumi.
– Vyresnio amžiaus plungiškiai pamena laikus, kai miesto pakraštyje stovėję vadinamieji šaldytuvai pamažu ėmė virsti didžiuliais fabrikais. Papasakokite, kokia gi buvo jūsų verslo pradžia.
– „Vičiūnai“ įsteigti 1991 metais Kaune, steigėjai – Visvaldas Matijošaitis ir Valdas Simutis. Po dvejų metų mes įkūrėme „Plungės kooperatinę prekybą“ ir su Visvaldu nusprendėme jungtis bendram verslui.
Kaip ir daugelis tais laikais, pradėjome nuo perpardavinėjimo, paskui nusprendėme, kad tas mūsų „perku-parduodu“ turėtų būti tikslinis ir pasirinkome žuvies produktus, kuriuos vežėme iš Estijos. Tai buvo žuvies piršteliai ir krabų lazdelės. Dalį jų čia parduodavome, dalį eksportuodavome. O netrukus ir patys gamybą pradėjome. Pirmasis „Vičiūnų“ įmonės pagamintas žuvies produktas buvo jūros gėrybės sūryme. Tai buvo apie 1994 metus.
Kuo toliau, tuo daugiau pirkome krabų lazdelių. Ne tik iš Estijos, bet ir iš Pietų Korėjos. Kol galiausiai supratome, kad ir patys galime jas gaminti. Tad 1997 metų pradžioje su tuometiniu „Hansa“ banko mažyčiu filialu Lietuvoje sutarėme, kad sudarysime 1,5 milijono dolerių vertės lizingo sutartį ir įsigysime krabų lazdelių gamybos įrangą. Tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai. Laimei, projektas pavyko – tų pačių metų spalį jau turėjome gamyklą!
– O kodėl būtent krabų lazdelės?
– Reikia pripažinti, kad iki mūsų krabų lazdelės buvo menkai žinomas gaminys – ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir Vakarų pasaulyje. Supratę, kad pardavinėdami jas pataikėme „į dešimtuką“, ėmėmės gamybos ir neapsirikome. Ir, žinoma, labai prisidėjome prie šio produkto rinkos išvystymo Europoje. Žmonės krabų lazdeles mėgo, nes jos – sveikas, Japonijoje šimtmečius skaičiuojantis produktas. Tai tiesiog žuvies vartojimo būdas: yra kepta, rūkyta, sūdyta žuvis, o čia – surimis iš baltos žuvies.
– Tokia buvo jūsų pati pradžia. O kas skatino plėtrą? Juk nauji fabrikai augo kone kasmet.
– 1997 metais mums pavyko ne tik paimti paskolą, nupirkti įrangą, paleisti liniją, bet ir gauti pirmąjį pelną. Jį tuoj investavome – statėme naują gamyklą ir iškart pirkome dvi krabų lazdelių gamybos linijas. Finansavimas – jau gerokai didesnis, nes reikėjo ir pastatui, ir linijoms. Jį skyrė Vilniaus bankas.
Augome sparčiai, bet teko dorotis ir su pasaulinėmis ekonomikos krizėmis. Pirmoji – 1997 metų Rytų ekonomikos krizė – mus paveikė į gerąją pusę: galėjome pigiau pirkti produktus, žaliavą, įrangą. Bet po metų prasidėjusi Rusijos finansų krizė sudavė mums stiprų neigiamą smūgį – teko labai pasistengti, kad ją įveiktume, nes tuomet Rusija buvo pagrindinė mūsų rinkos šalis.
– Be krizės jūsų nesustabdė?
– Ne, viską įveikėme. 2000 metais jau turėjome pirmąją savo įmonę užsienyje – „Vičiūnai Europe“ Belgijoje, Briugės mieste. Tai buvo ne gamybos, o prekybos įmonė, mūsų produkciją platinusi Vakarų Europoje. Kai Lietuva tapo ES nare, rinkos atsivėrė dar plačiau. Tada gimė mintis atskirti gamybas: 2001 metais pastatėme fabriką Tilžėje (Sovetske), kuris gamino Rusijos rinkai, o Plungėje vyko gamyba Europai. Taip pavykdavo išvengti įvežimo muitų.
Vėliau įsigijome gamyklą Estijoje, Ispanijoje pastatėme krabų lazdelių gamybos fabriką, Prancūzijoje atidarėme dar vieną pardavimo įmonę. Manau, svarbu tai, kad visos įmonės buvo mūsų – užsienio kapitalo neįsileidome.
Augome ir Lietuvoje – plėtėme ir gamybą, ir pardavimo kanalus. Plungėje kone kasmet ką nors atidarydavome. Žinoma, augo ir gamybos apimtys: 1997 metais per mėnesį pagamindavome 300 tonų krabų lazdelių, dabar – 3 500 tonų. Plius rūkyta žuvis, silkė, lašiša, koldūnai, mišrainės ir t. t. Iš viso Plungėje per mėnesį pagaminame 6 000 tonų įvairios produkcijos!
– Be to, ką išvardijote, dar gaminate džiūvėsėlius, perdirbate kiaušinius. Ar šie gaminiai atrado savo rinką?
– Atrado. Tiesa, šiandien džiūvėsėlius gaminame tik begliutenius. Juos ir gamyboje naudojame, ir parduodame į Europos šalis, kur begliutenių produktų vartojimas sparčiai auga. Be fabrikų, turime ir didelį žemės ūkio padalinį, kuriame – daugiau nei milijono vištų paukštynas. Didžiąją dalį kiaušinių parduodame parduotuvėse, dalį perdirbame: gaminame skystą baltymą, trynį, šaldytus produktus. Dalis kiaušinių keliauja į Europos rinką, pradedame tiekti į Japoniją, gal pavyks gauti leidimą į Ameriką. Iki pandemijos vienas iš klientų buvo „Kataro oro linijos“. Sykį, skrisdamas ten, lėktuve gavau kiaušinienės iš mūsų įmonės auginamų vištų kiaušinių.
– Į kokias šalis driekiasi kitos VIČI produkcijos keliai?
– Pirmosios rinkos – Baltijos šalys, Rusija, Prancūzija, o dabar jau nėra Europos Sąjungos šalies, kur mes nepardavinėtume savo produkcijos. Be to, geografija išplėsta į JAV, Japoniją, arabų šalis. Apskritai Lietuvoje lieka mažiau nei 5 procentai mūsų produkcijos, visa kita iškeliauja. Rinka plati, bet kad ją turėtume, buvo laikas, kai mažai išlipdavome iš lėktuvo – ieškojome ir rinkų, ir žaliavų, kurias vežamės iš Aliaskos, Argentinos, Čilės, Tailando, Vietnamo ir kitų šalių.
– Kurį produktą laikytumėte sėkmingiausiu?
– „Vičiūnų“ fabrikuose per metus pagaminama beveik 180 000 tonų produkcijos. Daugiausia – žuvies produktų. O kuris iš jų sėkmingiausias, sunku pasakyti. Manau, visa gamyba sėkminga, jei padarai tai, ką privalai padaryti – įvaldai technologiją, sureguliuoji kaštus, marketingą, logistiką, pardavimus. Jei gerai valdai visus procesus, ir rezultatas yra. Vienas pagrindinių sėkmės garantų – kad turime savo pardavimų struktūrą.
Didelė dalis sėkmės slypi ir tame, kad nuo pirmos dienos neignoravome veterinarijos, maisto saugos taisyklių, vykdėme visus reikalavimus ir padarydavome daugiau, nei privalėjome. Mūsų produkcija – patikima. Ir tai vertinama.
– Kiek fabrikų šiandien turi „Vičiūnai“?
– Manau, skaičiuoti reikia ne fabrikus. Kiti skaičiai – svarbesni: vien iš Plungės kas mėnesį išvežame 6 000 tonų produkcijos, kurią pagamina apie 2 500 darbuotojų. Dar 2 000 žmonių esame įdarbinę Tilžėje (Sovetske), 200 – Estijoje, daugiau nei po 100 – Ispanijoje ir Kaune esančiose gamyklose.
– Darbuotojų daug, bet jų vis dar trūksta.
– Taip, darbuotojų labai trūksta, nors vežamės juos ne tik iš Plungės, bet ir iš Akmenės, Skuodo, Telšių bei kitų vietovių. Viena iš to trūkumo priežasčių – stipriai auganti Lietuvos ekonomika, žmonėms leidžianti nesunkiai gauti darbą. Kita priežastis – neteisinga socialinių pašalpų politika: pašalpas gauna ne tik tie, kurie negali be jų išgyventi, bet ir nemaža dalis veltėdžių. Pavyzdžiui, viena turtingiausių Europos šalių Šveicarija, kurioje gyvena tikrai nekvaili žmonės, turi tokią sistemą: jei neturi sveikatos problemų, bet nori gauti pašalpą, teks tam tikrą valandų skaičių atidirbti viešuosius darbus. O pas mus? Žmogui siūlai 800 eurų atlyginimą, o jis sako, kad ir nedirbdamas gauna 600 eurų, tad už 200 eurų nedirbs.
Dar viena bėda – keista valstybės politika, ribojanti įmonių galimybes atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių. Tarkim, norint atsivežti žmogų iš Ukrainos, procedūra užtrunka apie 3 mėnesius, be to, jis turi susimokėti už vizą – 130 eurų, dar vienas mokestis – už banko sąskaitą Lietuvoje. Aš tokios politikos nesuprantu, man tai protu nesuvokiami dalykai. Manau, praeis keleri metai ir mes nebeturėsime galimybės vežtis žmonių iš krikščioniškų šalių, vešimės iš musulmoniškų, o tada gali prasidėti bėdos.
– Ar šiuo metu „Vičiūnai“ turi darbuotojų iš trečiųjų šalių?
– Turime 100 ukrainiečių, pernai turėjome beveik 200. Dalis išvyko, nes negali čia gyventi neribotą laiką, be to, susidūrę su trukdžiais mieliau renkasi Lenkiją – ten paprasčiau. Esame skaičiavę, kad galėtume priimti 300 ukrainiečių, kurie per metus pagamintų produkcijos už 50 milijonų eurų. Be to, kiekvienas iš jų į Lietuvos biudžetą sumokėtų po 5 000 eurų, dar 21 procentą nuo kiekvienos Lietuvoje įsigytos prekės. Verslininkai, pramonininkai nuolat apie tai kalba, bet tie, kas turėtų girdėti, negirdi. Tiesiog užsižaidę savo smėlio dėžėje…
– Kokia pas jus atlyginimų politika?
– Dirbančiųjų už minimalų pas mus nėra. Mažiausias atlyginimas – 800 eurų „į rankas“, operatorių – nuo 1 200 eurų. Atlyginimai nėra blogi, bet žmonės nori dar daugiau. Todėl eina dirbti į statybas, kur per dieną gauna 100 eurų, bet mokesčių jie nemoka. O valstybė to beveik nekontroliuoja.
– „Vičiūnai“ – nuolat auganti ir besiplečianti įmonė. O kaip bus ateityje?
– Taip, kasmetinis mūsų augimas – apie 10 procentų. Toks planas ir ateityje. Plėsime ir gamybą, ir rinką. Džiaugiamės, kad galime tai daryti ir kad pandemija mūsų nesustabdė. Atvirkščiai – mūsų pardavimai netgi didėjo. Kadangi visa Europa uždarė restoranus, žmonės maistą gaminosi namuose, tad ir į prekybos centrus dažniau eidavo. O mes būtent į juos ir tiekiame savo produkciją.
– Ar turite darbuotojų, kurie jums lojalūs nuo pat įmonės įsikūrimo?
– Taip, turime žmonių, kurie pas mus dirba nuo pat pradžių. Bet jie „Vičiūnus“ pamažu palieka – išeina į užtarnautą poilsį. Ir ilgamečiams, ir visiems kitiems darbuotojams esame labai dėkingi už darbą, atsidavimą, gerus sumanymus. Suprantame, kad be darbuotojų verslas negyvuotų, jie – didžiausia mūsų vertybė. Ačiū kiekvienam, kuris bendrovei padeda žengti sėkmės keliu.
– Dėkoju už pokalbį.
įsivaizduokit kokia pas juos logistika vien tik, kai tokio dydžio produkcija turi suvažinėti.. žaliavos atvažiuoti, gaminiai išvažiuoti. wow https://3pldgm.com/lt/pagrindiniai-principai/