Ko jau ko, o talentingų tautodailininkų Plungės krašte tikrai netrūksta. Turime būrį medžio drožėjų, atgaivintas audimo amatas, gausu tapytojų, populiarus pas mus vilnos vėlimas, pynimas iš vytelių. O štai popieriaus karpinių kūrėjas turime tik dvi. Viena iš jų – liaudies kūrybos mylėtojams, įvairių parodų lankytojams puikiai pažįstama tautodailininkė Olė Stonkuvienė, kuri prie gerai apšviesto stalo žirklutėmis ir peiliuku darbuojasi bene daugiau kaip porą dešimtmečių.
Pradėsime nuo to, kad šių metų spalio viduryje O. Stonkuvienė atšventė gražią 70 metų sukaktį. Ta proga gruodžio mėnesį Plungės kultūros centre bus surengta jos ir kitų plungiškių tautodailininkų, šiemet šventusių jubiliejus, darbų paroda. Tad ponia Olė jau dabar suka galvą, kokius kūrinius reikėtų parinkti, kuo lankytojų akis pradžiuginti.
Iš Skuodo rajono kilusi O. Stonkuvienė į Plungę atvyko 1966 metais, kai Klaipėdoje baigė pedagogikos mokslus ir gavo paskyrimą dirbti aštuonmetėje mokykloje Babrungėnų kaime. „Kadangi Babrungėnuose neliko vaikų, mokymo įstaigą, kurioje dirbau devynerius metus, teko uždaryti. Tada įsidarbinau neseniai pastatytoje dabartinėje Senamiesčio mokykloje, mokiau pradinukus“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Prieš kelerius metus į užtarnautą poilsį išėjusi ponia Olė iš pradžių ilgėjosi vaikų, kolektyvo, kasdieninio šurmulio. O dabar esą kitaip – per kelerius metus ji apsiprato su ramybe, kitu gyvenimo tempu ir į praeitį nebesidairo. Juolab kad veiklos turinti tiek, kad vos spėjanti suktis. „Man patinka ne tik karpiniai. Aš dar siuvinėju, paišau, neriu vąšeliu. Be to, juk negaliu viso laiko tik pomėgiams skirti. Reikia ir namuose padirbėti, ir aplinką susitvarkyti. Taigi nuobodžiauti tikrai neturiu kada, kartais to laiko net pritrūksta, nors daugeliui gal ir sunku suprasti, ką tie pensininkai veikia. O veikiam, ir dar kaip!“ – smagiai dėstė meistrė.
Kaip pasakojo ponia Olė, jai visada patikdavę darbai, kuriems reikia ypatingo kruopštumo, kantrybės ir susikaupimo. „Karpyti, lankstyti, klijuoti, piešti – tie darbai lipte lipo prie rankų. Man visos pamokos galėjo būti tik dailė ir darbeliai – taip tie užsiėmimai patikdavo. Ir iki šiol patinka. Esu tikra krapštukė“, – juokavo tautodailininkė.
Rodydama pirmąjį savo karpinį, kuriame – Vėlinių motyvas, moteris sakė: „Pirmasis mano kūrinys gimė per vieną naktį. Jis kupinas skausmo, bet labai brangus…“ Dabar O. Stonkuvienės karpinių jau tiek, kad visų ir nesuskaičiuosi. Dalis jų įrėminta, kiti saugomi segtuvuose, nemažai padovanota. „Karpyti pradėjau dar mokytojaudama. Norėdama tobulėti, buvau išvykusi į karpinių meistrų kursus Vilniuje. Šio meno mokiau ir vaikus – mokykloje buvau įsteigusi būrelį“, – pasakojo karpytoja.
Parodose ponia Olė dalyvauja nuo 2000 metų, o nuo 2005-ųjų ji – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Moters teigimu, buvo laikotarpis, kai karpiniams ji galėdavusi atiduoti ir dienas, ir naktis, ištisas savaites ar net mėnesius. Jos kūrinių kraitė – gausi ir labai originali. Esama ir atvirukų, ir mažų paveiksliukų, ir didžiulių paveikslų. O juose – trapiame popieriaus ažūre besistiebiantys medžiai, žydinčios gėlės, paukščiukai, kryžiai, verpstės… Viskas atlikta nepriekaištingai kruopščiai, tiksliai, meniškai.
„Neleidžiu sau gadinti kūrinių, išmesti jų lauk. Stengiuosi dirbti kuo kruopščiau, tobulinu, kol pati sau įtinku. Karpinyje negali būti jokių netikslumų, jokių nukrypimų“, – kalbėjo O. Stonkuvienė.
Tautodailininkė sakė visų pirma ant popieriaus pasidaranti kūrinio eskizą. Jį išgryninanti ir pradedanti karpyti. Dalį darbo atlieka žirklutėmis, kitą – peiliuku. Kai karpinys jau gatavas, jį reikia klijuoti ant pagrindo. O tai esąs antras darbas. Gal net smulkmeniškesnis nei karpymas.
Vieni ponios Olės karpiniai – simetriški, kiti – ne. Yra ir kombinuotų karpinių, ir tokių, kuriuose naudojamos kelių spalvų detalės, pačios padarytas popieriaus audinys. Kai kuriuos nesudėtingus darbelius gali sukurti ir per vieną vakarą, bet yra kūrinių, kuriems tenka paaukoti kelias savaites. Ypač jeigu jie dideli, smulkaus karpymo, spalvoti.
Pasidomėjus, ar šis pomėgis brangus, O. Stonkuvienė atsakė, jog pinigėliai reikalingi – popieriui, klijams, žirklutėms, teptukams, rėmėliams. „Žinodami mano silpnybę, vaikai man vis šių dalykų padovanoja. Ir per gimtadienius, ir per kitas šventes gaunu tai popieriaus, tai rėmelių“, – pasakojo meistrė.
O. Stonkuvienė – trijų vaikų mama. Dukra gyvena su ja, sūnūs įsikūrę Kaune. „Dukra visada greta, o sūnūs atvyksta per šventes, per atostogas. Kartais taip kartu pabūname, pabendraujame, kartais sunkesnius darbus visi drauge nudirbame“, – kalbėjo moteris.
Kaip jau minėjome, nuobodžiauti ponia Olė neturi kada. Juolab kad pastaruoju metu, be karpymo, dar ir naują pomėgį atrado – įniko į siuvinėjimą kryželiu. Taigi žirklutes ir popierių ji kartais į adatą ir audinį iškeičia. Tai gal kada ir O. Stonkuvienės siuvinėtų paveikslų paroda bus surengta? „Ne, aš kuriu karpinius, o siuvinėjimas – tik šiaip pomėgis, kiek kitokio pobūdžio atgaiva, bet taip pat labai man miela“, – atsakė ji.
