Ar kada nors yra tekę avėti klumpius (taip žemaičiai vadino klumpes)? Ko gero, tik liaudies meno kolektyvų nariai yra išbandę senelių, prosenelių nešiotą tokį apavą. Tad nieko keisto, kad ir klumpes drožiančių meistrų dabar su žiburiu reikia ieškoti. Bene vienintelis Plungės krašte šio amato dar mokantis – tautodailininkas, mokytojas Viktoras Raibužis.
Pirmasis klumpdirbys – iš Austrijos
Kaip rašoma 1936 m. išleistame leidinyje „Gimtasai kraštas“, pirmosios klumpės Žemaitijoje pasirodė maždaug 1850 metais. Pasakojama, kad šį apavą išpopuliarino Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis, iš Austrijos atvežęs pirmąjį klumpdirbį.
Remiantis leidiniu, pirmosios klumpės buvo labai nedailios, panašėjo į kalades. Tik ilgainiui vietiniai klumpdirbiai ištobulino jų formą, pradėjo daryti plonesnes sieneles, parinkdavo lengvesnes medžio rūšis, dailiau nudroždavo.
Iš pradžių mūsų krašte klumpdirbių buvo nedaug. Tuo laiku geriausiais laikyti Juozas Pocius ir Aleksas Urbonas iš Kulių valsčiaus Mižiukų kaimo. Kiek vėliau gero klumpdirbio vardo nusipelnė Vitkus iš Luknėnų kaimo.
Nepamainoma avalynė
Prieš pat karą Plungė laikyta didžiausiu klumpių gaminimo centru. Plungiškių padarytą apavą veždavo net į Rusijos miestus. Anuomet klumpių pora Plungėje kainavo 5–6 kapeikas. Kaimuose, jeigu ūkininkas duodavo klumpdirbiui valgį ir medžiagų, už poros klumpių padarymą reikėdavo sumokėti 3–4 kapeikas.
Žemaitijoje klumpės buvo nepamainoma avalynė šlapiu pavasario ir rudens laiku, nes kojos jose visada būdavo sausos. Būtent dėl šios savybės Žemaitijos kaimuose klumpių avėjimo žmonės neatsisakė ilgiau nei kituose regionuose. O ir jų kaina nebuvo didelė.
Klumpes šeimoje dirbdavo kas nors vienas – tėvas ar sūnus. Kaip rašoma minėtajame leidinyje, drožti jas galėdavai greitai, užtekdavo vienos kitos savaitės praktikos, bet tinkamai padaryti išmokdavo tik tas, kas turėjo medžio drožinėjimo gabumų.
Vidutinis klumpdirbys per dieną pagamindavo nuo 6 iki 8 porų klumpių.
Bene vienintelis likęs klumpdirbys
Kaip ir minėta, bene vienintelis mūsų rajone šį amatą moka V. Raibužis, tad ir kalbėjomės su juo apie klumpių drožybą šiais visai kitokios apavo kultūros laikais.
– Kada ėmėtės klumpių drožimo?
– Drožti pradėjau 2011 metais, kai buvusi kolegė paprašė padaryti klumpes jos vyrui chirurgui, nes jis sunešiojo turėtas. Gydytojas šią avalynę avėdavo per operacijas. (Matyt, dėl jau minėtos savybės – klumpėse kojos visada būdavo sausos – aut. past.)
– Kas buvo Jūsų mokytojas? Ar pamenate pirmąsias savo išdrožtas klumpes, kokios jos buvo?
– Mokytis važiavau į Telšius pas Kęstutį Viktoravičių. Jis buvo išmokęs drožti klumpes iš Telšių meistrų. Tai jis man parodė įrankius, pagrindinius drožybos etapus ir apavo dydžius.
2012 metų vasarą Žemaitijos nacionaliniame parke vyko klumpių drožybos mokymai. Juose dalyvavo medžio drožėjai iš kitų Lietuvos regionų: Adolfas Teresius iš Garliavos, Dalius Udrakis iš Žagarės, Juozas Videika iš Jurbarko ir kt. Dalyvavau ir aš. Tada, kaip drožti klumpes, rodė a. a. tautodailininkas Antanas Kniūkšta iš Šateikių. Jam buvo 92 metai.
– Ar skaičiavote, kiek porų klumpių esate išdrožęs?
– Nesu skaičiavęs. Žinau tik, kad 2019-aisiais padariau per 100 porų. Dabar gal susidarytų apie 400 porų.
– Ar teisingai supratau, kad klumpes pagal užsakymą darote liaudies meno kolektyvams? Iš kur dažniausiai sulaukiate užsakymų? Ar šiuo atveju pasiteisina posakis, kad savame krašte pranašu nebūsi?
– Taip, darau tik pagal užsakymus. Ansamblių vadovai apie tai sužino vienas iš kito, išgirsta iš Plungės kultūros centro liaudies šokių kolektyvo „Suvartukas“ vadovės Ilonos Baltikauskaitės. Be to, dalyvauju mugėse, kur kartais demonstruoju klumpių drožybą, tada kolektyvų vadovai pasiima kontaktus ir, esant reikalui, susisiekia. O ir internetas – ne paskutinėje vietoje. Čia taip pat susiranda informacijos.
Savame krašte pranašu nebūsi? Yra dar pasakymas, kad iš kirvio košės ar sriubos neišvirsi. Tas pats ir su klumpėmis… Todėl ir darau tik pagal užsakymus, kas nori, tas susiranda. Be to, klumpės nėra pirmo būtinumo gaminys ar paskutinis mados klyksmas, kad jų visiems reikėtų.
– Turite nemažai mokinių. Ar kuris nors yra bandęs drožti klumpes?
– Taip, yra bandę ir konkursuose dalyvavę. Su padarytomis klumpėmis ir skulptūromis Deividas Paulauskas 2019 m. laimėjo „Sidabro vainikėlį“, Eimantas Kundrotas 2017 m. tame pačiame konkurse iškovojo trečiąją vietą. Emilis Karazinas – regiono turo prizininkas.
– Ar klumpių drožimo procesas sudėtingas? Ar Jums pačiam tai mielas užsiėmimas? Kas sudėtingiausia jas drožiant?
– Kai žinai, nieko sudėtingo. O man bet koks užsiėmimas su medžiu – malonumas. Kai pabosta, trumpam užsiimu kitais medžio dirbiniais. Sudėtingiausia nepadaryti storai, nes klumpės bus sunkios. Ir nepadaryti per daug plonai, tada bus netvirtos ir gali greitai suskilti.
– Kiek laiko užtrunkate išdrožti vieną porą? Kiek padarote per dieną?
– Neskaičiuoju, nes drožiu tik laisvalaikiu, laisvu nuo pagrindinio darbo metu. Gal per dieną išeina dvi ar pusantros poros.
– Ačiū už pokalbį.
