Poryt, sausio 13-ąją, minėsime Laisvės gynėjų dieną. Šiemet ši data ypatinga – kruvinųjų įvykių Vilniuje 20-metis. Juose, gindami jaunutės Lietuvos valstybės laisvę, dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Autobusais į Vilnių važiavo ir plungiškiai – saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Vilniaus televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų. Vienas iš įvykių dalyvių – plungiškis mokytojas Viktoras Vaitkus, lemtingąją naktį stovėjęs priekinėse gretose ir buvęs sužalotas.
„Ryto“ pagrindinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis V. Vaitkus pripažįsta, kad 1991-ųjų sausio 13-osios nakties įvykiai jam iki šiol prieš akis tebestovi. Pasak mokytojo, tai buvo tokie vaizdai, garsai ir tokia įtampa, kuri visam gyvenimui į atmintį įsirėžė. Nors praėjo jau 20 metų, ponas Viktoras sako atsimenąs viską – ne tik veiksmus, bet ir žodžius, mintis, įvairias smulkmenas. Na, o labiausiai į atmintį įsirėžė žmonių masė, vienybė ir bendras interesas. „Tai dabar daugybė partijų pristeigta, visi skirtingomis kryptimis žiūri, o tada visų interesas buvo vienas – laisva Lietuva“, – kalbėjo sausio 13-osios įvykių liudytojas.
Vedė patriotizmas
Pasak V. Vaitkaus, laisvos Lietuvos idėjomis jis gyvenęs seniai, nuo studijų laikų. Kaip tik tuomet, 1972 metais, Kaune, kur Viktoras studijavo, už Lietuvą susidegino Romas Kalanta. Viltis, kad mūsų valstybė atgaus nepriklausomybę, atgijo 1988-aisiais, gimus Sąjūdžiui.
Paklaustas, kaip ir kodėl sausio 13-osios naktį atsidūrė Vilniuje, V. Vaitkus atsakė, jog jį į sostinę vedė patriotizmas, noras bent kažkuo prisidėti prie Lietuvos laisvės gynimo. Sausio 12-ąją važiuoti į Vilnių jį pakvietęs kaimynas. Viktoras kvietimą entuziastingai priėmęs ir net neįtaręs, į kokį pavojų savanoriškai veržiasi ir kuo viskas baigsis. „Pamenu, kad ir mūsų dukros labai norėjo Vilniun vykti, bet mes jų nesivežėm. Ir ačiū Dievui…“ – pasakojo mokytojas.
Iš Plungės tąvakar išvyko du autobusai. Plungiškius išlydėjo tuometinis rajono meras Antanas Lapukas. Pasak V. Vaitkaus, palydos buvo tarsi į karą – pridėjo konservų, duonos, gėrimų, palinkėjo sėkmės. O išvažiuojantieji buvo linksmai nusiteikę. Iš pradžių plungiškiai budėjo prie Parlamento rūmų, bet, išgirdę, kad prie televizijos bokšto reikia žmonių, sėdo į autobusus ir nuvažiavo ten.
Gynėjai nesitraukė
V. Vaitkus sakė minučių tikslumu atsimenantis tas kraupias valandas, kai, susikibę už rankų, keliomis eilėmis apjuosė visą pastatą. Žmonės nebijojo nei tankų, nei ginkluotų ir tuos ginklus prieš juos keliančių kareivių. Dainavo, skandavo, meldėsi, bet niekur nesitraukė. „Kartu su kitais vyrais buvau pirmojoje eilėje. Priešais mus – ginkluoti kareiviai. Kadangi įsakymams trauktis nepaklusome, priešai pradėjo šaudyti iš tankų“, – kalbėjo plungiškis. Smūgiai buvo galingi. Nuo jų vyrai krito ant žemės, ne vienas neteko sąmonės. Be to, kareiviai į darbą paleido ginklus ir šovinius. „Buvo sužeistųjų. Nešėme juos į greitosios pagalbos mašinas. Paskui matėme, kad yra ir žuvusiųjų“, – pasakojo V. Vaitkus, kuris, kaip vėliau buvo diagnozuota, ir pats patyrė apysunkį kūno sužalojimą.
Anot mokytojo, susirinkusieji buvo labai vieningi, pasiruošę vieni dėl kitų aukotis: kėlė pargriuvusius, gabeno sužeistuosius, net tanką rankomis bandė sustabdyti, kai staiga paslydęs po jo vikšrais parkrito vienas žmogus. Kaip prisimena V. Vaitkus, į jo atmintį itin giliai įsirėžę tankai. Tiksliau – vaizdas, kurį mokytojas pavadino tankų šokiu – dešimt, o gal ir daugiau jų suko ratu ir tą ratą vis didino. Taip tankai šoko, kol nutolino gynėjus nuo bokšto. Bokštas buvo užimtas – aukštas po aukšto jame geso šviesos, dingo viename iš langų plevėsavusi trispalvė. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos rūmų nei tankai, nei kariuomenė neįveikė – pulti keliasdešimties tūkstančių žmonių minios priešai neišdrįso.
Vienybės dvasia, kaip prisimena ponas Viktoras, tąnakt sklandė visame Vilniuje – visų namų durys buvo atdaros, vilniečiai kvietė užeiti, sušilti, atsigerti ar pasistiprinti. Tie patys jausmai sostinėje tvyrojo ir visą kitą dieną, kai prie Parlamento buvo statomos barikados. „Ėjom į kažkokias statybas, tempėm skydus, armatūras ir statėm užtvarus. Visi draugiškai, vieningai, su didžiuliu entuziazmu“, – prisimena Viktoras.
Apie žuvusįjį V. Vaitkų
Mobiliųjų telefonų tuomet dar nebuvo, galimybės susisiekti su namiškiais ir pranešti, kad viskas gerai, Viktoras neturėjo. Po kraupių nakties įvykių jo laukiančią šeimą pasiekė baisi žinia – per televiziją pranešta, kad tarp žuvusiųjų yra V. Vaitkus. Namiškių išgąstis buvo neapsakomas, bet netrukus sužinojo, kad žuvusysis buvo vardu… Vytautas.
Už tėvynę eitų ir dabar
Paklaustas, kokią tuomet įsivaizdavo laisvą Lietuvą, ponas Viktoras šypsosi: „Į užsienį nevažinėjom, todėl tos tikros laisvės nebuvom matę. Bet supratom, kad laisvoj valstybėj turėtume žodžio, rinkimų laisvę ir kad gyvenimas būtų kitoks – geresnis“. Ar per 20 metų tas gyvenimas pagerėjo? Laisvę gynęs mokytojas sako valdžios nekeikiantis, bet ir už gerus darbus jos negiriantis. Na, o apie dabartinį Seimą – keliautojus, šokėjus ir šoumenus – jis esąs visai prastos nuomonės. „Tai žemiausio lygio Seimas iš visų, kuriuos rinkome per 20 metų“, – sako jis.
V. Vaitkus sako, jog šiandien už Seimą savo galvos tikrai neguldytų, bet už tėvynę, kaip ir prieš 20 metų, – taip. Lietuva jam, kaip buvo, taip ir yra brangi. Ir kur jis beišvyktų, tuoj pat traukia namo. O išvykti iš čia kartais tenka – mat jųdviejų su žmona Janina dukra Loreta, ištekėjusi už amerikiečio, jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena. Kita dukra Jurgita – Plungėje įsikūrusi. Dukros Viktorui keturis anūkus padovanojusios, vienintelė anūkė senelio garbei Viktorija pavadinta.
Artėjant Sausio 13-ajai, mokytojas sako neretai apie šią datą pagalvojantis. Juolab kad kasmet šia tema tenka su mokiniais pakalbėti. Per pirmąsias sausio 13-osios įvykių metines V. Vaitkus, kaip ir daugybė kitų laisvės gynėjų, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu – už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai.
Ar jaučiasi esąs didvyris? „Tikrai ne. Koks čia didvyriškumas? Taip tuomet elgėsi tūkstančiai žmonių. Ir visų jų poelgiai verti medalių“, – mano ponas Viktoras.
