Šiuo metu abiturientams įtampos kupinas laikas – įsibėgėja brandos egzaminų sesija. Vieni juos pasitinka su nerimu ir baime, kitus šis „šaltas dušas“ mažiau jaudina. Štai Babrungėnų kaime gyvenanti Viktorija Urbonaitė į dabartinį gyvenimo etapą žvelgia su smalsumu – įdomu, ko bus vertas mokyklinių metų triūsas. Septyniolikmetės Platelių gimnazijos abiturientės smalsumas suprantamas vien dėl fakto, kad ji į dvyliktą klasę atėjo mokytis baigusi… dešimtą klasę! Taigi kviečiame susipažinti su šia gabia mergina.
– Viktorija, esi dvyliktokė, tačiau turbūt tik Tavo aplinkos žmonės žino, jog pagal amžių turėtum mokytis vienuoliktoje klasėje. Kaip nutiko, jog „peršokai“ vienerius metus?
– Mano trumpas gyvenimo kelias ypatingas tuo, kad gavau nepaprastą Fortūnos dovaną – praėjusiais metais, būdama dar tik dešimtokė, mamos paskatinta įveikiau dviejų klasių kursus, vasarą atsiskaičiau visų mokomųjų dalykų kontrolinius darbus, „peršokau“ metus mokykloje ir tapau dvyliktoke. Žinoma, didžiausią įtaką tokiam sprendimui padarė mokyklos likimas – šiais mokslo metais Platelių gimnazijoje nebėra vienuoliktos klasės, tad teko ieškoti naujų kelių. Truputį abejojau šiuo savo sprendimu, mintyse kirbėjo klausimas, ar nepaskubėjau. Abejonių kyla ir dabar, bet manau, jog tai normalu. Jos visiškai išsisklaidys tik pamačius laukiamų egzaminų rezultatus, kurie bus mano savarankiško mokymosi rodiklis. Tačiau vėlgi visada pagalvoju, jog be gimnazijos mokytojų pagalbos, šeimos ir draugų paramos man nebūtų pavykę žengti šio mažo, bet reikšmingo žingsnio. Labai džiaugiuosi, kad santykiai su buvusiais bendraklasiais nenutrūko, o bendraminčių radau ir naujoje klasėje.
– Stebini ne tik tuo, jog mokaisi vyresnėje klasėje, nei priklausytų pagal amžių, bet ir tuo, jog mokyklą baigsi vien dešimtukais! Neįtikėtina! Kaip Tau tai pavyksta?
– Nemanau, kad nuo mažens išsiskiriu kažkokiu talentu ar ypatingais gabumais, tačiau jau nuo vaikystės laikų esu aktyvi, atsakinga ir pareiginga mokinė, mėgstanti daug kalbėti, diskutuoti ir dalytis sukaupta išmintimi. Manau, kad mokymasis yra labiausiai mane auginanti veikla, nes tik išsilavinimas padeda išspręsti tą sudėtingą gyvenimo lygtį su daug nežinomųjų. Būtent didžiulėje žinių gausoje ir žmogiškoje išmintyje aš sugebu įžvelgti prasmę, ten, mano nuomone, slypi tikrieji turtai. Gal todėl niekada nemėgau žodžio „pirmūnė“. Tai banalus žmogaus lyginimas su kitais, kuris dažnai teikia didžiulį stresą giriamam vaikui ir didžiulį nusivylimą daug besimokančiam, protingam, bet ne pačiam geriausiam klasės mokiniui.
– Iš kur tas noras puikiai mokytis? Galbūt nenorėjai nusileisti broliui? 🙂 Jei neklystu, jis taip pat buvo puikus mokinys?
– Kalbant apie mano gerus mokymosi rezultatus, tikrai būtų šventvagiška nepaminėti tėvų – Irmos ir Alberto – bei vyresniojo brolio Luko, kurie yra įkvėpėjai, visada palaikantys, skatinantys mokytis, tačiau niekada nespaudžiantys ir nepriekaištaujantys. Brolio Luko pavyzdys – labai svarbus mano gyvenime, nes pamąstyti apie klystkelius turint tokį autoritetą šalia nebuvo laiko – teko visomis pastangomis vytis brolį mokymosi rezultatų srityje. Negaliu nepaminėti ir kitų kelrodžių žvaigždžių – Platelių gimnazijos mokytojų, pačių humaniškiausių ir profesionaliausių savo srities specialistų, kurie tapo nepaprastai reikšminga mano būties dalimi, įkvėpusia susikurti savo pasaulį iš grynosios išminties. Manau, būtent ši harmonija tarp moksleivių ir mokytojų ir yra sėkmingų mokymosi rezultatų receptas, priverčiantis be išimties domėtis visais mokomaisiais dalykais. Tačiau, žinoma, nuoširdaus darbo reikia įdėti visur. Kuo pastangos nuoširdesnės, tuo greičiau galime mėgautis darbo vaisiais.
– Papasakok apie savo laisvalaikį be knygų, mokyklos. Ką mėgsti veikti? Kaip atsipalaiduoji nuo mokslų?
– Balansas svarbus asmeniniame gyvenime, todėl popamokinė veikla, mano manymu, būtina kiekvienam jaunuoliui. Mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, tad radusi laisvo laiko bėgioju, žaidžiu stalo tenisą ir važinėjuosi dviračiu pamėgtu taku aplink Platelių ežerą. Ikipandeminiu laikotarpiu stengdavausi kuo daugiau keliauti, tai nepaprastai auginanti veikla.
Į užsienį tenka keliauti pailsėti dažniausiai su tėvais, teko išvykti ir su pusbroliu bei jo žmona. Kartais ir dėl įvairios projektinės veiklos. Paskutinė kelionė – į Vokietiją 2019 m. gruodį – buvo organizuota Plungės rajono savivaldybės ir „Erasmus+“ iniciatyvos „Tvari Europa“, tad laimėjus atranką aš ir keletas buvusių klasės draugų turėjome galimybę apsilankyti Trebnitzo mieste ir savaitę praleisti su čekų, lenkų bei vokiečių jaunimu.
– Esi ir Platelių gimnazijos mokinių prezidentė. Kuo Tau svarbios šios pareigos? Kas paskatino imtis tos veiklos?
– Platelių gimnazijos prezidentė ir gimnazijos tarybos narė esu jau trejus metus. Šios pareigos įkvėpė stengtis pagerinti bendruomenės gyvenimo sąlygas: inicijuoti aplinkos tvarkymo akcijas, tapti e. skaute miestelio bibliotekoje, organizuoti, vesti ir aprašyti gimnazijoje vykstančius renginius, minėjimus ar iniciatyvas, kurti švenčių maketus bei, žinoma, burti aplink save motyvuotų mokinių komandą. Be to, esu Plungės jaunimo reikalų tarybos narė, tad beveik kiekvieną mėnesį tenka dalyvauti šios tarybos ir Vadovų klubo pasėdžiuose. Man tai ne tik didžiulė garbė, bet ir puiki patirtis, padėsianti gyvenime lengviau pasiekti norimų aukštumų.
– Mokslai dvyliktoje klasėje praėjo beveik didžiąją dalį mokantis nuotoliniu būdu. Kaip, Tavo manymu, pandemija, karantinas atsilieps šių metų abiturientams? Ar Tau pačiai buvo priimtinas mokymasis iš namų?
– Kalbėdama apie šių metų abiturientų situaciją karantino akivaizdoje, neturiu tvirtos, vienareikšmės nuomonės. Žiemą džiaugiausi galėdama mokytis nuotoliniu būdu, vėliau džiaugiausi grįžusi prie įprasto, kontaktinio, ugdymo. Manau, kad mokymosi kokybė mūsų mokykloje nesuprastėjo, turėjome daugybę konsultacijų, o galimybė savarankiškai planuoti savo laiką buvo visapusiškai naudinga. Tiesa, pagalvojus apie buvusias mokyklines šventes, kartais pasidaro liūdna, nes suprantu, jog jos mano gyvenime – tik kartą. Tačiau ir vėl minusus keičia pliusai: šių metų praktika – didžiulis nuotolinis Kalėdų karnavalo renginys ir virtuali Šimtadienio šventė – įrodo, jog gyvename sparčiai globalėjančiame pasaulyje, tad atstumas netrukdo švęsti ir dalytis geromis emocijomis.
– Netrukus prasidės brandos egzaminų sesija. Turbūt Tau jie nekelia nerimo? Jautiesi užtikrintai? (Su Viktorija kalbėjomės dar prieš prasidedant brandos egzaminams – aut. past.)
– Labai laukiu vis artėjančios egzaminų sesijos, galbūt ne todėl, kad jaučiuosi visiškai pasiruošusi, tačiau pačiai smalsu, ko bus vertas mano ilgų metų triūsas. Tvirčiausiai jaučiuosi mąstydama apie lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, nes abi mano auklėtojos buvo lituanistės, padėjusios prisijaukinti svetimą knygų pasaulį ir įkvėpusios tarp eilučių matyti ne tik baltas linijas. Labai domiuosi istorija, tad šypseną keliančių rezultatų tikiuosi ir iš šio egzamino. Nepaprastai esu dėkinga istorijos mokytojai, kuri kiekvienais metais kviečia dalyvauti Konstitucijos egzamine, „Lietuvos istorijos žinove“, „Europos egzamine“ ir, žinoma, rajoninėje istorijos olimpiadoje. Didelės baimės nekelia ir matematikos egzaminas, nes turime, mano manymu, universitetinio lygio mokytoją, kuri niekada nepalieka neatsakytų klausimų. Galbūt didžiausios mano išsilavinimo spragos pasirodys anglų kalbos egzamine, tačiau su puikios mokytojos pagalba tikiuosi dar spėti padirbėti ir prie šio asmeninio Achilo kulno.
– Pakalbėkime apie ateities planus. Kokie jie? Ką ketini studijuoti? Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Turbūt vienas unikaliausių mano bruožų – tai beribis domėjimasis rytietiška, arabiška kultūra. Būtent su šiais kraštais siečiau ir būsimas savo studijas Vilniaus universitete. Taip pat labai domiuosi filosofija, tad man artima ir ši neįprasta studijų kryptis. Žinoma, gyvenime svarstymų buvo įvairiausių (nuo politologijos iki vadybos), tačiau šiuolaikinis pasaulis ir aktualijos dažnai verčia permąstyti viską kelis kartus ir tik tada rinktis. Bet kuriuo atveju man studijų pradžia yra naujo gyvenimo etapo pradžia. Širdis trokšta galimybių, plačių pasaulio vandenų ir laukiančios atsakomybės bei savarankiškumo, tad didmiestis tikrai nebaugina.
– Smagu tai girdėti. Sėkmės įgyvendinant svajones! Dėkoju už pokalbį.
