Šiemet kiek anksčiau nei praėjusiais metais vilkai pradėjo savo kruviną puotą. Netoli Plungės esančiame Kalniškių kaime naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją plėšrūnai papjovė Marijos Laimutės Petrulienės tris ėriavedes avis ir du ėriukus.
Telefonu „Plungės“ kalbinta dėl nuostolių nusiminusi M. L. Petrulienė pasakojo, kad avis laiko jau senokai. Kaip ir visi, palikdavo jas nakčiai ir nieko panašaus anksčiau nebuvo atsitikę. Atrodė, kad gyvuliai ganosi saugiai, nes ganykla – visai šalia namų. Tiesa, netoliese ir miškas, kuriame, pasirodo, šmirinėja pilkieji plėšrūnai. Moteris tikėjosi, jog gyvuliai saugūs dar ir dėl to, kad įrengtas elektrinis „piemuo“, tačiau vilkai įsigudrino įveikti šią kliūtį.
Tad po nakties pamatytas vaizdas tikrai pribloškė: išguldytos ir sudraskytos penkios įvairaus amžiaus avys. Dar trys išgąsdintos nuklydo į Kalniškių mišką.„Nuostolius kol kas sunku suskaičiuoti. Juk ir iš vilnos būtų buvę naudos, ir mėsytės būtume turėję. O jei dar įvertintume, kad kitais metais ir prieauglio galėjo būti… Žala tikrai nemenka“, – guodėsi ponia Marija.
Žinoma, moteris kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau kas kompensuos moralinę žalą, kurią patiria šeimininkas, išvydęs sudraskytus savo augintinius? Neramu lauke būti dabar, ko gero, ir patiems žmonėms.
„M. L. Petrulienės avys ganosi visai netoli sodybos ir yra aptvertos elektriniu aptvaru. Tačiau tai vilkams ne kliūtis. Kasmet panašių įvykių rajone būna 5–6. Anksčiau nuostoliai buvo padengiami iš Savivaldybės gamtos fondo, į kurį lėšas moka medžioklės kolektyvai, o dabar nuo gegužės 1 dienos iš Savivaldybės šie pinigai patenka į Aplinkos ministeriją. Forminame dokumentus, siunčiame į ministeriją, ir ji turi pinigus pervesti į nukentėjusio žmogaus sąskaitą“, – kalbėjo Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjas Steponas Januška, kuris tokiu atveju, kai kreipiasi nukentėjusysis, sudaro komisiją, ir pridūrė: – „Aš net neabejoju, kad vilkų populiacija tapo per didelė ir ją būtina reguliuoti.“
Šis įvykis dar kartą parodo, jog vilkų populiacija „sprogusi“. Neabejotinai, mano įsitikinimu, taip nutiko dėl Lietuvoje 2007 metais įsteigtos asociacijos „Baltijos vilkas“, kuri visais būdais privertė Aplinkos ministeriją itin riboti pilkių sumedžiojimą. Dabar nustatyta sezono norma įvykdoma per maždaug mėnesį. Sausį ir vasarį, kai yra sniego ir vilkus lengviau aptikti, leidimo medžioti nebėra.
Medžiotojams pikčiausia tai, kad iš jų pinigų padengiami nuostoliai, o medžioklė ribojama. Netgi sudaromos papildomos kliūtys: patiesei vilko patiną, turi išlupti iltinį dantį (gadinamas trofėjus), o jei patelę – tai gimdą. Dar reikia raumens gabalo. Manau, kad didžioji medžiotojų dalis neįsivaizduoja, kur ta vilkės gimda. Visa tai reikia pristatyti Aplinkos ministerijos atstovams. Net neabejoju, jog tai dirbtinės kliūtys, ribojančios šių plėšrūnų medžioklę.
Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Sauliaus Vengalio nuomone, vilkų jau yra tiek, kad jie be jokios baimės ateina į gyvenvietes, o jų populiacija neabejotinai per didelė.
Tokią pat mintį pernai išleistoje mano knygoje „Sumedžiok vilką“ patvirtino už Telšių esančio „Žvėrinčiaus“ įkūrėjas Petras Dabrišius. Pasak jo, vilkų jau yra tiek, kad jei vėl medžiotume kaip seniau – be jokių apribojimų, tai jų populiacija iki Lietuvoje rekomenduojamo skaičiaus – 250–300 – gal ir sumažėtų per kokius dešimt metų. Tačiau žinant šio žvėries gudrumą ir atsargumą vargu ar pavyktų. P. Dabrišius knygoje išsakė dar vieną mintį: gamtoje artėja tragedija.
Mes kalbame tik apie nuostolius ūkininkams, o kas suskaičiuos žalą, vilkų padaromą kanopinių žvėrių populiacijai. Medžiotojai pastebi, jog daug suaugusių šernių jau neturi vaikų, daugelis elnių, stirnų, danielių patelių vaikšto be savo vaikų – juos išgaudė vilkai ir lūšys. Sunaikinta naujoji kanopinių žvėrių vada.
