Vienas medžioklis tykojo šernų. Jau buvo prasidėjusi vilkų medžioklė, tad pagalvojo, jog gali ir šį plėšrūną pamatyti. Jie kartais ateina į šernų viliojimo aikšteles. Žodžiu, įsisvajojo.
Sutemo. Šernai nesirodė. Patamsyje įžiūrėjo, jog netoliese slampinėja du vilkai. Nejaugi išsipildys svajonė ir paguldys pilkį? Daug negalvodamas nusitaikė į vieną, didesnį, ir pykštelėjo. Žvėrys pradingo. Tas šautasis turėtų gulėti, pamanė, tik per aukštas žoles nesimato. Patraukė ieškoti. Išvaikščiojo tą vietą, kur buvo vilkai – nerado, matyt, vietoje nekrito.
Paskambino draugams, pasikvietė pagalbon. Keturiais džipais atvažiavo visas būrys kolegų. Juk į vilką šovė, reikia ieškoti, gal kur kraujo pamatys, gal guli. Vaikščiojo, vaikščiojo po pievą ir aptiko – begulįs mangutas. Šaulys net sutriko, o kolegos, nieko nesakę, sėdo į mašinas, tik vienas dar leptelėjo: „Važiuojam vilko aplaistyti…“
