Rugpjūčio 5 dienos laikraščio „Plungė“ numeryje buvo išspausdintas mano straipsnis „Vilkai ėmėsi savo darbo“. Tada minėjau, jog tai – tik pradžia…
Praėjusį antradienį komisija, vadovaujama Plungės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo Vytauto Januškos, nustatė, kad Žlibinų seniūnijos Kepurėnų kaimo ūkininkų Irenos ir Ričardo Jonušų gyvulius papjovė vilkai, ir įvertino jiems padarytą žalą.
Šiandien vargiai rasi bent kiek aktyvesnį medžiotoją, kuris neteigtų, kad Lietuvoje vilkų populiacija „sprogo“ ir kad, esant dabartiniams šių plėšrūnų sumedžiojimo apribojimams, nėra jokių galimybių greitu laiku sumažinti iki gamtininkų siūlomos normos – 300–500. Tą, manau, patvirtins ir daugybė šalies kaimo žmonių, kuriems jau ne kartą vilkai yra nugalabiję naminių gyvulių.
Minėtąjį antradienį, be komisijos pirmininko, įvykio vietoje dar buvo laikinai einantis rajono ekologo pareigas medžiotojas Pranas Miciulevičius, Žlibinų seniūnas Martynas Stančikas. Dalyvavau ir aš kaip „Kontaučių“ klubo medžiotojų atstovas, nes to kolektyvo medžioklės plotuose pilkiai ir pasidarbavo. Komisija apžiūrėjo ūkininkų Jonušų patirtą nemenką nuostolį – papjauti telyčaitė ir buliukas.
„Užpernai vilkai papjovė maždaug po 300 kilogramų sveriančias dvi telyčias. Šiemet nugalabyti trys galvijai. Tarp jų – gana stambus ūgtelėjęs buliukas. Vis girdime apie papjaunamus gyvulius – padengiami nuostoliai, bet puikiai žinau, jog ne visi kreipiasi ir žala yra gerokai didesnė nei įforminama.
Nėra metų, kad darbuodamasis savo laukuose neužtikčiau bent keleto sudraskytų kanopinių žvėrių, net briedžio liekanas esu radęs.
Seniau tokių problemų nebuvo. Dabar iš po nakties vilkų pėdsakų pamatau prie pat trobos. Kažkada per televiziją asociacijos „Baltijos vilkas“ atstovas aiškino, jog gyvulius pjauna sulaukėję šunys. Tai – pasakos, nesu sutikęs jokios šunų gaujos, o vilkus ir jų papjautus gyvulius bei kanopinius žvėris mačiau ne kartą!
Net neabejoju, kad būtina mažinti vilkų skaičių, ir puikiai žinau, kad čia ne medžiotojai kalti – jie priversti laikytis nustatytų sumedžiojimo normų. Sureguliuodavo medžiotojai vilkų skaičių! Na, kartais išgirsdavau, jog kažkam papjovė avį, bet tai būdavo itin retai.
Žmona vilkų yra sutikusi mūsų triguba elektrinio aptvaro viela aptvertoje ganykloje. Girdėjau, jog kai kas prie aptvaro vielų pririša žmogaus plaukų. Gal ir padeda…“ – kalbėjo Ričardas.
Irena antrino vyrui: „Mes gyvename kaime ir matome, kas dedasi gamtoje. Seniau stirnų būrius regėdavome, dabar tik kur ne kur stirnelę išvysi. Kartą važiuodama pro ganyklą išgirdau, kad gyvuliai bliauna, tad sustojau pažiūrėti – pamačiau du suaugusius vilkus ir tris jauniklius. Parvažiavau į kiemą, lengvąją mašiną pakeičiau į džipą. Nuvažiavau į patį aptvaro galą ir vėl pilkius išvydau. Pamėčiau „bombioškių“, ir jie nubėgo. Paskui išgirdau, jog papjovė tris kaimyno telyčaites.“
Pasiklausai ūkininkų pasakojimų ir norisi, kad tai paskaitytų tas, kuris nusistatęs prieš medžioklę – gal ateis į protą, kad be medžiotojų jokių žvėrių populiacijos nebus sukontroliuotos.
