„Savanorystė yra mano gyvenimo ir manęs pačios dalis. Žinoma, sakysite, kad viso pasaulio neįmanoma išgelbėti. Taip, sutinku. Tačiau galima išgelbėti bent mažą dalį, ar ne? Tad aš tai ir darau…“ – apie savo pasirinktą kelią – daryti gerus darbus tiems, kuriems labai to reikia – sako mūsų kraštietė, gyvenanti Vilniuje, Vilma Magylienė.
Telšiuose gimusi ir užaugusi, čia pirmuosius žingsnius visuomeniškumo link žengusi Vilma šiandien gyvena savos svajonės vedama – savanorystė tapo atgaiva ir šviesa jos sielai.
Telšiškė V. Magylienė mielai sutiko su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais pasidalyti mintimis apie savo pašaukimą ir ypač jautrią savanorystės patirtį Afrikoje, į kurią vyko jau ne vieną kartą.
– Papasakokite, kaip Jūs susijusi su Telšiais. Prisiminkite dienas, praleistas čia, savo pirmuosius žingsnius visuomeniškumo link.
– Esu Vilma Magylienė, tikra žemaitė, 1970 metų vasario 24 dieną gimusi ir užaugusi Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Šiame gražiame Žemaitijos mieste prabėgo visa vaikystė. Čia pradėjau lankyti ir baigiau Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Džiugo“ gimnazija), čia, Kepyklos gatvėje, daugiabučio balkone su sese žaidėme lėlėmis, kurioms, kaip ir mums, mamytė siūdavo gražiausius rūbelius, o štai naktimis, kai šeima miegodavo, aš, atsitūpusi prie pat balkono durų, šviečiant nuo duonos kepyklos sklindančiai šviesai, skaitydavau ir skaitydavau knygas… apie viską – o ypač apie keliones ir svetur gyvenančius žmones. Pamenu, jog mane nuo vaikystės tikrai labai traukė nepažinti, paslaptingi dalykai…
Visada buvau labai visuomeniškas vaikas… Tuo metu, kai mano draugai lakstydavo kieme, aš darydavau viską, ką tik mokėjau daryti. Lankiau Telšių muzikos mokyklą, mokiausi chorinio dainavimo subtilybių ir skambinti fortepijonu. Kadangi nuostabi mano pirmoji Mokytoja Valė Beržienė iškart pastebėjo, jog turiu visokiausių gabumų – dalyvavau „Dainų dainelės“ konkursuose, taip pat raiškiojo skaitymo konkursuose, vaidindavau mokykliniuose spektakliuose, keletą metų šokau sportinių šokių kolektyve. Žodžiu – visad buvau aktyvus vaikas. O ir kieme padūkti su vaikais laiko likdavo. Kaip sakoma: juo labiau užsiėmusi buvau, tuo daugiau laiko viskam turėjau. Pamenu, jog viską suspėdavau, todėl prisiminimai apie mano „užimtą“ vaikystę tikrai labai gražūs.
– Kur gyvenimo kelias Jus nuvedė išvykus iš gimtųjų Telšių?
– Baigusi vidurinę mokyklą, vėlgi gavusi tikrai vertingą savo anglų kalbos mokytojos Aldonos Dauginytės patarimą – būtinai studijuoti anglų kalbą, nes, anot jos, „turi tam talentą, vaike“, aš nedvejodama pasukau šiuo keliu. Ši Mokytoja jau ketvirtoje klasėje pastebėjo, jog esu gabi užsienio kalbai. Tad jos indėlis į tai, kad šiandien galiu puikiai susikalbėti su žmonėmis, apie kuriuos tik knygas skaitydavau, yra išties didžiulis. Tad 1988 metais užtikrintai ir nesunkiai įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, nors tais laikais konkursas į šią specialybę buvo išties didžiulis.
– Papasakokite apie savo šeimą, darbą.
– Įgijau anglų kalbos mokytojo ir dėstymo metodininko specialybę. Vilniuje ištekėjau, susilaukiau dviejų vaikų ir likau gyventi. Šiandien mano namai – Lietuvos sostinė. Čia vyras turi savo verslą, čia gyvena ir dirba advokatu tapęs sūnus bei psichologijos mokslus baigusi dukra. Pati per tuos metus vėlgi aktyviai dirbau pedagoginį darbą privačiose kalbų mokymo įstaigose, kartu verčiau knygas leidykloms iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Mano išverstos ir lietuvių kalba išleistos 10 įvairių knygų… bus ką anūkams parodyti. Teko dirbti ir mokyklose, o vėliau pradėjau darbuotis verslo sferoje. Šiandien sėkmingai dirbu draudimo srityje, UADBB „Colemont draudimo brokeris“ generalinio direktoriaus padėjėja. Tačiau noras save realizuoti ir pedagoginėje veikloje man niekuomet taip ir nepraėjo… todėl vis pamąstydavau, kaip čia man šalia darbų dar ir mokymo veikla užsiimti.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado savanorystė?
– Turiu aistrą keliauti. Tiek su šeima, tiek dviese su vyru. Vaikams paaugus, esame nemažai pasaulio apkeliavę, išmaišyta Europa, keliauta po JAV, Australiją, įvairiausias egzotiškiausias pasaulio salas… Tad kartą ėmiau mąstyti, kodėl keliavimo nesujungus su dar viena veikla, kurios jau seniai norėjau imtis – savanoryste. Juk toks keliavimo būdas, darant gerus darbus tiems, kuriems labai to reikia, padeda save įprasminti labiau nei bet kas. O juk aš to noriu ir galiu! Štai taip prasidėjo paieškos informacijos, kaip ten patekti, ir savanorystė tapo mano atgaiva nuo darbų ir šviesa mano sielai.
Taigi 2017 metais pradėjau ieškoti organizacijos, per kurią galėčiau išvykti savanoriauti į jau senokai mane viliojusią Afriką. Ilgai ir atsakingai ieškojau visagaliame internete informacijos ir tarptautinės savanorystės organizacijų, padedančių visiems norintiems atvykti, apsistoti ir pradėti neatlygintinai dirbti Afrikos mokyklose, ligoninėse, vaikų namuose ir t. t. Nesunkiai radau pačių įvairiausių skambiai besivadinančių JAV, Vokietijoje bei Olandijoje įkurtų organizacijų, kurios mielai norėjo dirbti kartu, tačiau supratau, kad ir tai yra verslas. Deja… nes už tai, kad organizacijos suranda mokyklas, organizuoja kelionės bilietus skrydžiams, apgyvendinimo vietas, privaloma susimokėti „nario mokestį“, kuris nemažas. Supratau, jog man nepriimtina mokėti daug pinigų už tai, kad noriu padėti…
Ieškoti nenustojau. Ir radau. Suradau nesmarkiai besireklamuojančią brito studento Andrew Ward‘o kartu su afrikiečiais Tanzanijoje įkurtą tikrą ne pelno siekiančią savanorystės organizaciją NETHO – angl. „The New Tremendous Hope Organization“ (Naujos didelės vilties organizacija). Iškart susisiekiau su jos pirmininku Joshua Kaaya ir valdybos direktoriumi Godwinu Kaaya. Žmonės pokalbio metu man pasirodė be galo šilti, draugiški, išmintingi ir pasiruošę dirbti kartu. O svarbiausia – čia iš manęs nebuvo reikalaujama susimokėti „nario mokesčio“. Tad aptarėme, ką noriu Afrikoje nuveikti. Pradžioje aš, žinoma, norėjau padirbėti paprastoje kaimo mokykloje, mokyti vaikus anglų kalbos, galbūt muzikos, dailės, geografijos, tad 2018 metų sausį nusipirkau lėktuvo bilietus į Dar es Salamą (Tanzanija) ir išskridau pradėti savo savanoriškos misijos.
Atskridusi į Dar es Salamą, iškart vietiniu lėktuvėliu išskridau į Arušą. Šiame regione ir įsikūrusi mano organizacija, ten mažame Nkoanrua kaimelyje ir prasidėjo mano svajonės įgyvendinimas. Organizacijos žmonės apgyvendino mane taip, kaip aš ir norėjau – kad jausčiausi kaip vietinė. Nedidelis afrikietiškas namelis, apsuptas bananų ir avokadų sodų, kaimo pakraštyje, dulkėtas keliukas į „Akeri Hope“ mokyklą už 4 km nuo kaimo, kuriuo kas rytą eidavau į pamokas bei lygiai tiek pat kilometrų atgal. Toloka, sakysite? Taip, bet kai eini tuo keliuku ir matai, kaip prasideda Afrikos rytas, ir jautiesi to gyvenimo dalimi, yra neįkainojama patirtis… Todėl aš sakau, kad ten nuvykusi gaunu gerokai daugiau, negu atiduodu…
Jaučiu nenusakomą išsipildymą savęs pačios, žygiuodama tomis dulkėmis, bet aplink gėrėdamasi kalnais ir nuostabia Afrikos gamta, pakeliui sutikdama močiutes, kurios sveikina mane, vadina „mūsų Baltoji Mokytoja“, tad skuba sunešti man ką tik savo sodeliuose nuskintus mangus ir avokadus. Ne veltui sakoma, jog tas, kuris neturi nieko, visuomet dalijasi viskuo… Aš einu toliau, sutinku vaikučius, nedrąsiai ištariančius man „mzungu“ (baltas žmogus), jiems sakau, ateikit, nebijokit – ir vėl atiduodu jiems „saldų gėrį“, kurio kas rytą turiu savo kuprinėje – kramtomoji guma, šokoladas, bandelės, saldainiukai, sausainiukai ir t. t. Tuomet prisijungiu prie keliuku vorele einančių trečiokėlių ir ateiname į mokyklą visi drauge, ramiai besišnekučiuodami. Vaikai kas 10 minučių sustoja ir rūpestingai nuvalo nuo nudėvėtų batukų dulkes… Į klasę pridera ateiti tik švariais!
– Koks tas vaikų švietimas Afrikoje?
– Mokykloje dėstau anglų kalbą, geografiją, dailę bei muziką. Viską, ko mokome vaikus, ten būtina užrašyti kreida ant lentos. Jie viską rašo į sąsiuvinukus ir namuose mokosi dar kartą. Žinoma, visko trūksta… Mokyklose nėra kompiuterių, žemėlapių (juos mokytojai piešia prieš pamokas ant balto lapo).
Į pamokas niekada niekas nevėluoja, klasėje neegzistuoja patyčios, jie niekada netriukšmauja, visa 20 vaikų klasė puikiai pasidalija penkiais vadovėliais bei vos keletu pieštukų, ir visi jie natūraliai laimingi… Beje, kasdien 10 minučių prieš pamokas visi meldžiasi mokyklos vidiniame kiemelyje, dėkodami Dievui už galimybę siekti žinių…
– Kokius žmones sutikote svečioje šalyje ir kaip jie sutiko Jus?
– O jau žmonių šypsenos ten… Jos platesnės už vandenynus, jų draugiškumas beribis tarsi Sacharos dykuma, patikėkit. Nešdama kuprinę, pilną knygų, vaikams ir savo žinias, kurių jie klausosi išsižioję ir žibančiomis akimis… Žinodama, kad jei pasiūlysi jiems pertrauką, jie kasdien atsakys: „Oi, neee, madam, pasimokykime dabar. Daugiau. Dar.“ Mokytojas Afrikoje gerbiamas tarsi koks Dievas… Vaikai mane vadindavo madam Vilma.
Tos žibančios akys, taip sunkiai toje šalyje prieinamo mokslo ištroškusios galvelės, tos viską taip branginančios ir vertinančios materialinių gėrybių nelepinamos širdelės ir bekraštis jų dėkingumas – tai, už ką kaskart būdama ten noriu ir galiu atiduoti visą save.
O geri darbai daromi kad ir taip. Ne kartą mokykloje su vaikais ar masajų kaime su mergaitėmis esame nupiešę paveikslų (reikmenis nusivežu), iš karoliukų prigaminę apyrankių ir įvairiausių gražių dirbinių, beje, kartu ir su vaikų namų vaikučiais, kuriuos lankau po pamokų. Šiuos darbelius pardavę turguje, porą gabesnių vaikų galėjome leisti į Arušos techninį koledžą trims mėnesiams pasimokyti kompiuterinio raštingumo.
Kasmet su masajų genčių mergaitėmis Mombo regiono Changalikwa kaime gaminame muilą (reikmenis taip pat nusivežu pati). Už parduotą muilą nuperkame audinių, iš kurių projekto HER FUTURE (JOS ATEITIS) dalyviai pasiuva menstruacinius paketėlius Moshi mergaičių mokyklos mergaitėms, taip pat pačioms masajų kaimelio mergaitėms.
– Kur dar teko savanoriauti?
– Taigi, pirmą kartą būdama Tanzanijoje, maniau, kad vieno karto bus gana. Pabandysiu, pažiūrėsiu, padarysiu gerų darbų ir pakaks. Tačiau taip nenutiko. Matyt, Afrika užsikrėčiau. Jau grįžusi po pirmojo karto ėmiau ilgėtis ten sutiktų žmonių, kultūros, gamtos, vaikų, pradėjo kilti idėjų naujiems savanoriškiems darbams. Todėl 2019 metais vėl išskridau į Arušą. Šįkart susipažinau su dar daugiau aktyvių vietinių žmonių, užsiimančių gėrio veikla. Viena tokių – Catherine Njau. Moshi miestelio mokyklos mokytoja, projekto HER FUTURE įkūrėja. Drauge su ja mes ne tik vedame pamokas mokykloje, bet ir užsiimame šviečiamąja veikla. Tai yra paskaitos mergaitėms apie ankstyvą nėštumą, moters higieną, moters kūno sandarą, biologiją, kartu su ja dirbame jos įkurtame mažyčiame fabrikėlyje, jeigu galima taip pavadinti, kur iš specialaus audinio siuvami daugkartinio naudojimo menstruacijų įklotėliai mergaitėms. Afrikos mergaitėms modernios higienos priemonės nėra prieinamos. Kai kurios jų, ypač gyvenančios atokiuose kaimuose, net nežino, kas darosi su jų kūnu, tad, prasidėjus menstruacijoms, vietoje įklotų jos naudoja džiovintą karvių mėšlą arba išvis neateina į pamokas.
Švietimas reikalingas ir berniukams. Vaiko auklėjimu ar švietimu Afrikoje tėvai tiesiog neturi laiko užsiimti. Juk dauguma gyvena stengdamiesi tiesiog išgyventi. Masajų ir kitų Afrikos genčių kaimuose mergaitėms išvis praktiškai neįmanoma siekti mokslo, dar labai jaunos jos ištekinamos, gimdo vaikus ir meldžia karves. Reta kuri genties mergaitė gali siekti mokslo. Todėl mokslas yra ypač vertinamas.
Nuo 2020 metų mano veikla Tanzanijoje vis po truputį darosi įvairesnė. Tais metais dar pavyko susipažinti su dviem moterimis iš Vokietijos, kurios įkūrė organizaciją ZANSAITOS. Šie projektai susideda iš mokyklos Tanga apskrityje statybos. Lėšos gaunamos iš jas aukojančių žmonių ir organizacijų Vokietijoje. Taip pat Vokietijoje parduodama avalynė su autentiškomis masajų genčių moterų pinamų karoliukų detalėmis. Lėšos skiriamos projektams vykdyti – suolai mokyklai, mergaičių ir berniukų tualetai, mokymo priemonių tiekimas ir t. t.
2021 metais Lušoto kalnuose teko didelė garbė susipažinti ir susidraugauti su Vokietijos ambasadore Tanzanijoje ponia Regine Hess. Drauge su ja suradome organizacijų, norinčių padėti Changalikwa kaimelyje plėtoti turizmą bei savanorystę. Changalikwa masajų bendruomenės veikėjas Peteris Jacobas Lesola jau keletą metų dirba su JAV Taikos korpuso savanoriais, o pernai pradėjome projektą su Vokietijos savanoriais gydytojais, kurie pradės dirbti Mombo ligoninėje.
– Pasidalykite ateities planais.
– Šiemet vėl turiu planų geriems darbams. Nesu pasaulio gelbėtoja. Esu savo svajonių pildytoja.
Ir pabaigoje noriu pasakyti, kad esu be galo dėkinga savo šeimai, kuri supranta, kad „afrikietiškų sparnų“ man nevalia nukirpti. Ši savanorystė yra mano gyvenimo ir manęs pačios dalis.
Čia atradau save tokią, kokia esu. Man beprotiškai prasminga ir gera daryti gera.
