Į laikraščio redakciją kreipėsi Vilties gatvės Plungėje gyventoja A. G. Išklausę jos pasakojimą, supratome, kad šiuo atveju padėti nelabai ir galėsime, todėl iš karto pasidomėjome, ko konkrečiai moteris tikisi iš žiniasklaidos įsikišimo. „Noriu ramybės, nors iki pavasario. Nusibodo, kad komisijos viena po kitos vaikšto į mano namus“, – kalbėjo plungiškė.
Konfliktai prasidėjo prieš dešimt metų
Barniai su kaimynystėje gyvenančia pora, kaip sakė pašnekovė, prasidėjo gal prieš dešimt metų. Ir to priežastimi tapo krosnelė, kurią ji kūrendavo savo šiltnamyje nuo šalnų saugodama daržovių ir gėlių daigus. Krosnelei kūrenantis kilo dūmai, o šiaurinis vėjas juos nešdavo į kaimyno pusę. Nors, pasak A. G., vėjas iš tos pusės pūsdavo itin retai, kaimynas pradėjo pykti. Šiltnamyje užaugintus daigus moteris parduodavo, papildomos pajamos jai, slaugiusiai namuose neįgalią dukrą, buvo labai reikalingos, todėl į kaimyno pretenzijas didelio dėmesio nekreipė. Tuo labiau kad, paskambinusi į ministeriją aplinkosaugininkams, sužinojo – įstatymo, draudžiančio kūrenti šiltnamyje krosnį, nėra.
Kartą kaimynas net iškvietė Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. Atvažiavusiai ugniagesių komandai A. G. durų neatidarė, bet įsileido policijos pareigūną. Apžiūrėjo jis šiltnamį, krosnelę ir išvažiavo. Tuokart pažeidimų, matyt, nenustatyta, nes, kaip pasakojo pašnekovė, niekas baudos jai neskyrė.
Seniūnė „suorganizavo“ patikrinimą
Tamsūs nesantaikos debesys, pakibę virš gretimai gyvenančių žmonių, neišsisklaidė. Spręsti dviejų kaimynų konfliktą ėmėsi trečioji šalis – miesto seniūnė Dangirutė Jurkuvienė.
„Pirmą kartą mano sodyboje apsilankiusiai seniūnei nepatiko, kad kieme sustatyti vazonai su daigais – esą šliužai, sraigės nuo drėgmės veisiasi. Kliuvo jai ir vištų aptvaras. Šiemet D. Jurkuvienė buvo atėjusi į mano darbovietę – reikalavo, kad nuo kelkraščio pašalinčiau prie tvoros sukrautas plyteles ir žvyro krūvą. Kad jūs būtumėte girdėjusi, kokiu pakeltu tonu ji su manimi kalbėjo! Seniūnės dėka ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų patikrinimo sulaukiau“, – bėdojo moteris.
Sakoma: jeigu tikrintojai tikrina, tikrai ras prie ko prisikabinti. Pažeidimų nustatyta ir A. G. sodyboje. Kaip matyti iš protokolo, kurį mums parodė pati pašnekovė, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai jos sodyboje lankėsi rugpjūčio 20 d. „…Aptvare, į kurį patenka laikomos vištos, pridėta pašalinių daiktų, stiklo lakštų, kas kelia grėsmę susižaloti gyvūnams…“ – rašoma administracinio nusižengimo protokole. Nustatytas ir kitas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimas – plungiškės augintiniai – du jorkšyrai – nepaskiepyti nuo pasiutligės, o vienas iš jų nepaženklintas mikroschema ir neregistruotas gyvūnų augintinių registre. Tarnyba po patikrinimo skyrė plungiškei 15 eurų baudą.
Moteris sutinka, kad tvarkos jos sodyboje trūksta
Su A. G. kalbėjome redakcijoje, todėl išgirdę, kad jos sodyboje anksčiau būta ir „svečių“ iš Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus, tiesiai šviesiai paklausėme: „Kaip jums pačiai atrodo, ar jūsų namų valda prižiūrima gerai?“ „Ne. Sklypas nėra tvarkingas. Esu po onkologinės operacijos, sveikata susilpnėjusi, rankose jėgos – mažai. Dėl to net šiltnamių nebeapsėjau. Mėginau apsipjauti žolę aplink tvenkinį – paslydau, vos nešiojamosios žoliapjovės nenuskandinau. Dėl sveikatos ir žvyras kelkraštyje krūvoje guli, nors buvau planavusi paskleisti, pasidaryti vietą mašinai statyti. Anksčiau aplinka buvo tvarkingesnė, bet gyvenimas atsiuntė man daug išbandymų – mirė dukra, pašlijo pačios sveikata. Jaučiu, esu morališkai palūžusi“, – atvirai į klausimą atsakė moteris.
Liepia eiti į „Humaną“ naujų kelnių
A. G. apie savo kaimynus – prastos nuomonės. Moteris įtaria, kad dėl jų kaltės nudžiūvo jos slyvaitė ir gluosnis. Sako savo akimis matanti, kaip kaimynas laužo nudžiūvusio gluosnio šakas ir meta jai per tvorą. Ir ne tik. „Jų šuns voljeras įrengtas šalia sklypo ribos, todėl lyjant visos išmatos į mano pusę subėga. Ir medžių lapus kaimynas pūstuvu iš savo sodybos į mano patvorį supučia, ir statybines atliekas sumeta. Tyčiojasi iš manęs ir jo žmona: dirbu aš patvoryje, o ji į tvorą mašinos kilimuką daužo – visos dulkės tiesiai man į akis. Kabinėjasi jie prie visko – liepė eiti į „Humaną“ nusipirkti naujų kelnių. Dabar, vengdama konfliktų, į tą pusę net neinu“, – savo nesantaikos su kaimynais versiją pateikė moteris.
Kaimynės pozicija: „Vengiu net į jos pusę eiti“
Susisiekėme telefonu su moters kaimyne. Ir, kaip buvo galima nuspėti, išgirdome kiek kitokią versiją. D. P. tikino, kad su A. G. nėra bendravusi daugiau nei metus – nuo to incidento dėl kilimėlio. „Dulkinau aš jį ne į tvorą, o į mūsų kieme stovintį krepšinio stovą. Iš savo kiemo prie patvorio atlėkusi kaimynė šaukė, kad dulkės į jos pusę eina. Žinokit, šaukė tol, kol siurbliu valiau mašiną. Nesiklausiau, bet įsivaizduoju, ko ji ten prikalbėjo. Nuo tada nesame kontaktavusios. Vengiu net eiti į jos pusę. Iš tiesų nesutarimai tarp mūsų prasidėjo dėl to, kad kaimynė krosnelę šiltnamiuose neaišku kuo kūrena. Dūmai į mūsų kiemą veržiasi, o tada nei drabužių padžiauti, nei langų praverti gali. O smarvė tų dūmų…“ – kalbėjo.
Moteris pasakojo, kad iš apleisto A. G. kiemo ne tik šliužai, bet ir žiurkės jų sklypą puola. Neslėpė, kad ne kartą dėl to skundėsi seniūnijai. „Kaimynė labai konfliktiška. Vengdami tiesioginio kontakto rašome pareiškimus seniūnijai, kad priverstų kaimynę susitvarkyti. O kalbų apie kažkokias kelnes tikrai nebuvo. Nepūtėme į jos pusę jokių lapų, bet, kai ravėdama patvorį išraunu iš kitapus tvoros išlindusias ir tvorą peraugusias piktžoles, prakišu jas atgal“, – komentavo situaciją D. P.
Jaučiasi puolama, todėl mėgino paspausti ir pati
A. G. jaučiasi spaudžiama iš visų pusių. Nori moteris ramybės ir ieško būdų, kaip ją užsitikrinti. „Kažkurią dieną grįžtu iš darbo ir matau, kaip iš mūsų gatvės išvažiuoja įmonės „Tvarkda“ mašina, į kurią sukrautos su šaknimis išrautos gudobelės, o paskui ją seniūnijos traktorius ir Savivaldybės autobusiukas. Priėjusi prie namų pamačiau, kad kaimyno patvoryje nebėra jo sodintų gudobelių. Iš karto pagalvojau: ar čia ne viešųjų ir privačių interesų konfliktas? Ar gali seniūnija valdiškomis lėšomis, naudodama valdišką techniką rauti privataus žmogaus pasodintas gudobeles? Nuėjau pas seniūnę ir pasakiau: arba palieka mane ramybėje, arba aš pranešiu apie galimą interesų konfliktą“, – prisipažino tokiu būdu mėginusi savo situaciją spręsti plungiškė.
„Kol bus skundų, tol juos tirsiu“
Seniūnė D. Jurkuvienė tokio spaudimo už rimtą nepriėmė.
„Nėra čia jokio interesų konflikto. Gudobelės augo Savivaldybės žemėje ir buvo užsikrėtusios deglige, todėl jas ir išrovėme. Ir visai nesvarbu, kas jas ten pasodino, – toks mūsų darbas. Ir skundus tirti seniūnijos darbas, o A. G. kaimynai juos ne pirmą kartą rašo. Vienais metais žmona, kitais – vyras. Gyventoja iš tikrųjų neprižiūri sklypo: sraigės iš jo į aplinkines valdas šliaužia, piktžolių sėklos per tvorą sėjasi – niekas tokioje kaimynystėje gyventi nenorėtų. Svarstome sklypą įtraukti į apleistų sklypų sąrašą.
Pažįstu A. G. – moteris yra laikinus darbus seniūnijoje dirbusi – prižiūrėjo kapines. Negaliu skųstis – gerai dirbo. Nežinau, kas ten dėl jos sveikatos, tačiau neįgalumo ji neturi. Ir ramybės iki pavasario pažadėti negaliu – A. G. raštiškai yra pasižadėjusi plyteles ir žvyrą nuo valdiškos žemės iki spalio nuvežti. Kaip negaliu netirti skundų – kol jų gausiu, tol tirsiu.
O dėl balso tono – su visais vienodai kalbu. Nekėliau jo ir kalbėdama su A. G.“, – komentavo situaciją miesto seniūnė.
Kaimyno telefone –
nuotraukos su įrodymais
Pakalbinome ir pagalbos iš mūsų prašiusios A. G. kaimyną P. P. Mielai mums savo kiemo vartus atvėręs (A. G. mūsų į svečius nepakvietė) vyras atsakė į visus jam mestus įtarimus. Rodydamas sodyboje džiūstančius vaismedžius kalbėjo: „Džiūva medeliai ir mano sode, ne kartą jau teko ir vaismedžius, ir dekoratyvinius krūmus persodinti, bet aš kaimynės dėl to nekaltinu. Nudžiūvusio gluosnio šakas, kurios išsikišusios per mano tvorą, tikrai nulaužiu ir grąžinu kaimynei. Nenorėjome su ja pyktis, bet kiek gali kentėti, kai dūmai iš jos pusės ne tik į kiemą, bet ir į namą veržiasi. Ir taip metai iš metų.“
Ir įrodymų kaimynas turėjo ne vieną – telefone daugybė nuotraukų su dūmuose skęstančiu jo namu, su kieme lyg snaigėmis ore besiplaikstančiomis plėnimis. Nuotraukų, kuriose per kaimynės tvorą besižvalgančios žmogaus ūgio piktžolės.
Vedė vyras prie patvorio, kur žemėje daugybė urviukų. „Kas dveji metai turiu naujų žemių užvežti, tai iš kaimynės daržo ateinančių žiurkių darbas“, – įsitikinęs kaimynas.
Paklausėme jo ir apie šuns voljerą. „Pažiūrėkite, įrengdamas voljerą padariau nuolydį ir vandens surinkimo lataką įrengiau, tad neįmanoma, kad į gretimą sodybą kokie nešvarumai nusiplautų, o ir pamatas tvoros koks aukštas“, – rodė.
Teisybės iš akių neišskaitysi
Su mumis ir A. G., ir jos kaimynai kalbėjo mandagiai, tiek viena, tiek kita pusė tikino vengiantys konfliktų ir norintys ramybės. Tiesos iš akių neišskaitysi… Todėl šioje kaimynų bendravimo istorijoje teisesnių ir kaltesnių neieškojome.
Apmaudu, kad negalėjome padėti pagalbos ieškojusiai plungiškei, bet gyvenime dažnai taip būna, kad padėti sau galime tik mes patys.
O štai A. G. kaimynai džiaugėsi, kad moteris kreipėsi į redakciją: „Visą vasarą čia piktžolės per tvorą lipo, sėklas į mūsų pusę mėtė, o vakar kaimynė iki išnaktų patvorį ravėjo. Šiandien vaizdas daug geresnis. Mums tai tikrai padėjote.“
