Sakralinio meno ir paveldo simpoziumo „Versmės“ pagrindiniai renginiai jau baigėsi. Organizatoriai šiek tiek pailsėjo ir dabar kurį laiką gyvens prisiminimais, analize, svarstymais, kas pavyko, kas pasiteisino, o ką reikėtų tobulinti ar keisti. Tokios visų renginių „išleistuvės“.
Po „Versmių“ savaitės, įvairaus formato renginių gausos norėjosi į simpoziumą pažvelgti šiek tiek kitu kampu – pasikalbėti su žmonėmis, kurie atliko daugybę mūsų akiai nematomų darbų ir kurie yra itin reiklūs sumanymams bei jautrūs rezultatui.
„Santarvės“ pašnekovė – „Versmių“ organizatorė, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė.
– Suprantu, kad kiekvienas renginys, kuriam atiduota daug laiko bei pastangų, – ir svarbus, ir savitas. Ir vis tik – kuo ypatingos buvo šios „Versmės“ žvelgiant iš organizatorių pozicijos?
– Pirmiausia, buvo įdomu ir pakankamai lengva dirbti, nes Ukrinai „Versmių“ labai laukė. Mūsų bendra komanda, kurioje veikė vietos bendruomenės, parapijos, kultūros namų, bibliotekos ir Savivaldybės administracijos žmonės, buvo vieninga, darbšti, kūrybinga.
Dar nėra buvę, kad vietos žmonės taip nuoširdžiai ir gausiai prisidėtų organizuojant renginį.
– Mažeikiškiai pastebėjo, kad „Versmės“ kaskart „ištrykšta“ vis kitoje vietoje. Tai vienas iš Jūsų rengiamo simpoziumo ypatumų. Manau, skaitytojams būtų įdomu sužinoti pagrindinius „Versmių“ siužeto, jei taip galima pavadinti šio didžiulio renginio planą, formavimo principus.
– Žemalė ir Židikai buvo pasirinkti todėl, kad pakvietė šių parapijų klebonai. Viekšniams „Versmes“ pasiūliau pati, nes ten nuolat iškildavo įvairių, su paveldosauga susijusių problemų, tad norėjosi šiame mieste ilgiau pabūti, padėti, atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus.
Tiesą sakant, nepamenu, su kuo pirmiausia pradėjome kalbėtis dėl Ukrinų, bet jau nuo pat pradžių drauge su parapija ir bendruomene pradėjome planuoti veiklas. Ukrinų parapijos klebonui DainoruiŽidackui „Versmės“ – jau antrosios, 2021 metais jos vyko kitoje kunigo vadovaujamoje parapijoje – Židikuose.
Vienas iš mano tikslų, organizuojant „Versmes“, yra skleisti žinią apie mūsų krašto kultūros vertybes ir paneigti gana dažnai vis dar sklandantį mitą, kad neva Mažeikių rajone nėra nieko įdomaus turistams, kelionių mėgėjams.
Dėl to „Versmės“ keliauja iš vienos vietos į kitą ir rodo, kas ten yra išskirtinio bei įdomaus. Ir kai žmogus iš kito Lietuvos galo parašo iki šiol žinojęs tik Renavo dvaro sodybą, o dabar atradęs Ukrinus ir Stepono Gailevičiaus kūrybą, tai leidžia manyti, kad tikslo siekiama tinkama kryptimi.
– Akivaizdu, kad ketvirtą kartą įvykęs simpoziumas – ne savaitės ir ne mėnesio „idėjinis“, kūrybinis bei organizacinis darbas. Kaip jis prasideda ir kaip vyksta? Kaip įvertinate rezultatus?
– Didelę dalį temų padiktuoja vietovė, jos savitumas, čia gyvenusios ir gyvenančios, iš čia kilusios asmenybės.
Sudarant programą visada atsižvelgiama į vietos parapijos ir bendruomenės poreikius, svajones. Viskas prasideda nuo pokalbių su parapijos klebonu ir aktyviais vietos bendruomenės žmonėmis.
Temas bei darbus pasiūlau ne tik aš, bet ir parapijų klebonai, vietos šviesuoliai, nuolatiniai „Versmių“ dalyviai. Stengiamės išgirsti, ko žmonėms reikia. Štai pernai daugiausia žmonių susirinko į paskaitą apie altorių puošybą. Matydami, kad paskaita reikalinga, temą tęsėme ir šiemet. Ir tai buvo paskaita, sulaukusi bene daugiausia šiltų atsiliepimų. Vadinasi, kitais metais vėl tęsime, nes puošybos tema neišsenkanti.
Ukriniškiai svajojo apie šv. Florijono skulptūros sugrįžimą į S. Gailevičiaus koplytstulpį, apie atlaidų vainikų pynimą, liturginių daiktų ekspozicijos įrengimą. Vienos svajonės išsipildė, kitos dar pildosi.
Buvo vakarų, kai žmonės, išėję iš bažnyčios, dar nenorėdavo skirstytis, šnekučiuodavomės. Bendrystė yra labai svarbi kiekvienam.
– Sakėte, kad kasmet didėja „Versmių“ dalyvių, gerbėjų, pagalbininkų ir prijaučiančiųjų būrys. Nuo ko, Jūsų nuomone, tai priklauso?
– Reikėtų klausti kiekvieno…
Štai mano kolegė – Eglė Ereminė – jau trečius metus ,,Versmėse“ atostogauja (juokiasi), teisingiau sakant, savo atostogų metu savanoriauja, talkina organizuojant renginį, fotografuoja, aprašo jį, dirba su atvykstančiais menininkais, restauratoriais. Jau būtų sunku įsivaizduoti „Versmes“ be Eglės, be jos pagalbos, be dainų, kurios vakarais jos dėka skamba tarp dalyvių. Turbūt ir kiti randa įdomių temų, užsiėmimų.
Džiaugiuosi, kad iš Ukrinų parapijos kilę žmonės labai noriai prisijungė: Ričardas Grušas ir choras ,,Draugystė“ dovanojo nuostabų sekmadienio koncertą, Julė Draudikienė su jos vadovaujamu Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios choru giedojo Žemaičių Kalvarijos kalnus už gyvus ir mirusius tremtinius, menotyrininkė Kristina Daubarytė-Skučienė supažindino su Ukrinų bažnyčios altorių ikonografija, Jonas ir Sigitas Strazdauskai fotografavo atlaidus. O kur dar Ukrinų bendruomenės pirmininkės Vilmos Vžesniauskienės, bibliotekininkės Valdos Muravjovienės, kultūrinių renginių organizatorės Jūratės Šiaulienės, seniūnaitės Ligitos Urbonienės darbai… Jeigu išvardyčiau visus prisidėjusius, sąrašas būtų tikrai ilgas.
– Kokį šio renginio įvertinimą laikytumėte vertu organizatorių pasididžiavimo? Manau, vertinimų tikrai buvo…
– Daug tų vertinimų, atsiliepimų, padėkų, ypač už tiesiogines paskaitų transliacijas (paskaitos buvo transliuojamos tiesiogiai – Mažeikių krašto kultūros paveldo feisbuko paskyroje – aut. past.), sunku ką nors išskirti.
Galbūt paminėčiau pačių ukriniškių įvertinimą. Visą savaitę jautėme vietos žmonių šilumą. „Versmių“ dalyviams jie aukojo savo ūkių gėrybes, rūpinosi, kad mes būtume sotūs. Būdavo, kad po kokio nors užsiėmimo ateina žmogus ir sako: „Aš taip pat noriu prisidėti prie „Versmių“.
Turbūt tai ir yra didžiausias įvertinimas.
– Intensyvi simpoziumo savaitė Ukrinuose praėjo, bet „Versmės“ šiemet dar nesibaigia. Kas bus toliau ir kada?
– Tradiciškai šį renginių ciklą baigiame rudenį, minėdami Europos paveldo dienas, kurios, pagal metų temą, turi įtakos ir daliai „Versmių“ temų.
Šių metų Europos paveldo dienų tema – „Gyvasis paveldas. Meistriškumo laboratorija“. Rugsėjo 10 d. Ukrinų kultūros namuose vyks karpinių kūrybinės dirbtuvės (vadovės Inga Šilinskaitė ir Vilma Petreikienė). Jose gilinsimės į mažosios architektūros detales, ten slypinčią simboliką.
Tą pačią dieną bus šventinamas įspūdingas medinis Bugenių koplytstulpis, Bugenių bendruomenės namuose vyks paskaita „Mažosios architektūros statinių restauravimas ir priežiūra“, kurią ves restauratorius, medžio meistras Dovydas Ušinskas.
Rugsėjo 17 d. renginiai vėl vyks Ukrinų kultūros namuose ir bažnyčioje. Bus pristatyta Jono ir Sigito Strazdauskų fotografijų paroda „Ukrinų Šv. Antano Paduviečio atlaidai“, dailininkių Rūtos Kučinskaitės ir Agnės Juškaitės kūrybos darbai, sakralinės muzikos ir poezijos valanda „Giesmė ir žodis Tavo garbei“ su aktore Gražina Urbonaite, vargonininke Lina Giedraityte, solistais Aiste Pilibavičiūte ir Dainiumi Puišiu.
Gali būti, kad šios dienos programa pasipildys dar vienu užsiėmimu, atrastu „Versmių“ savaitę, tačiau tegul tai lieka mūsų mažyte paslaptimi.
Nuotr. Jono STRAZDAUSKO ir iš Savivaldybės administracijos archyvo
