Praėjo 70 metų nuo tos gegužės 22-osios ankstyvo ryto, kai vienuolika Babrungo seniūnijos Babrungėnų kaimo šeimų buvo prievarta suvarytos į laukymę laukti savo likimo – tremties. Jau ne vienerius metus Adelės Tarvydienės iniciatyva šioje vietoje renkasi tremtį išgyvenusieji, jų artimieji, kad prisimintų, perduotų ateities kartoms skaudžią istoriją.
Kaip sakė renginio iniciatorė, dažnas, važiuodamas senuoju Babrungėnų keliu, pamatęs stovintį paminklą, savęs klausia: „O kas čia įvyko?“
A. Tarvydienė susirinkusiesiems pasakojo, kad paminklas pastatytas 1948 metų gegužės 22-ąją iš savų namų išvarytoms, o vėliau į Sibiro platybes išvežtoms vienuolikai Babrungėnų kaimo šeimų atminti. Jis byloja, kad buvo ištremti Akrutai, Gadeikiai, Gaubiai, Laučiai, Luotės, Lotužiai, Serapinai, Stonkienė, Urbonai, Uzniai, Vaitkai.
Moteris prisiminė, kad tą dieną, apie 4 valandą ryto, į jų namus suvirto operatyviniai darbuotojai ir liepė per penkiolika minučių susiruošti. Iš gausios devynių asmenų Serapinų šeimos namuose tąkart buvo tik keturi: tėvai, septynerių Adelė ir devyniolikmetis Zenonas. Panašiai viskas klostėsi ir kitose šeimose. Visos vienuolika šeimų be jokių paaiškinimų laukė savo lemties. Po kurio laiko žmonės buvo susodinti į sunkvežimius ir išvežti į Plungę. Iš ten kitą dieną sugrūsti į gyvulinius vagonus pajudėjo į šaltį.
„Tėvai visada sakydavo, kad nepamirštume savo tėviškės“, – prisiminimais dalijosi A. Tarvydienė. Po tremties babrungėniškė ilgus metus gyveno Kaune. Apie grįžimą į senelių tėviškę prakalbo jos sūnus Edvardas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pavyko suburti vienuolikos ištremtų šeimų atstovus. Po daugelio metų vėl visiems susitikus skaudžios praeities vietoje kilo mintis pastatyti paminklą išvežtiesiems. 1990 metų rugpjūčio 23-iąją jis buvo atidengtas. „Prie jo statybos prisidėjo visi kaimo žmonės“, – sakė A. Tarvydienė.
Plungės rajono savivaldybės tarybos narė Asta Beierle Eigirdienė neslėpė, jog pasakojami prisiminimai labai jaudina, juolab kad tremtis grėsė ir jos šeimai. „Pati buvau emigracijoje, bet visus tuos metus labai trūko tėvynės. Atrodė, kad namuose viskas skaniau, gamta gražesnė, kalba pati gražiausia“, – teigė A. Beierle Eigirdienė. Ji džiaugėsi, kad atsiranda žmonių, kurie savo istoriją perduoda vaikams, skiepija meilę tėviškei, o ne žaviems blizgučiams.
Albertas Urbonas taip pat buvo vienas iš tų, kuris ragavo tremtinio duonos. Vyras prisiminė, jog jau tą skaudžią dieną iš tėvų girdėjo paliepimą vaikams ir kitiems, kuriems pavyks grįžti, toje vietoje pastatyti kryžių.
Laukymėje laukti savo likimo, kaip minėta, teko ir Zenonui Serapinui. „Čia kampas ašarų nuplautas, tą vietą galima pavadinti raudų lauku“, – virpančiu balsu pasakojo kitais metais devyniasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis vyras. Sibiro platybių jam išvengti pavyko padedant Brazdeikiui, kai jau visi buvo laipinami į vagonus. Glaudėsi ir pas artimuosius, ir pas svetimus.
Savo išgyvenimais dalijosi viena iš tremties išvengusių Serapinų dukrų Julija Kalibatienė. Ji ir dar viena sesuo gyveno Plungėje, o tą gegužės 23-iąją, kai atskubėjęs brolis pranešė baisią žinią, juodvi norėjusios bėgti pas tėvus ir važiuoti kartu. Laimei, Zenonui pavyko jas nuraminti. Likusių vienų merginų laukė nelengva dalia.
Babrungo seniūnijos vadovė Rūta Jonušienė džiaugėsi, jog atsiranda žmonių, kurie stengiasi išsaugoti praeities istoriją, tegul ir skaudžią. „Visi turime vertinti auką tų žmonių, kurie buvo priversti tapti benamiais, beturčiais, tačiau nepraradę vilties“, – akcentavo seniūnė.
Susirinkusieji atminimo paminklą apjuosė trispalve juostele, sugiedoję „Tautišką giesmę“, dar ilgai dalijosi patirtais išgyvenimais.
