„Viskas prasidėjo nuo Plungiškių draugijos“

Metų pabaigoje keitėsi Plungės rajono savivaldybės administracijos vadovybė – gruodžio 5-ąją direktoriaus pareigas pradėjo eiti iš mūsų krašto kilęs, bet dabar Vilniuje gyvenantis visuomeninės organizacijos „Vieninga Plungė“ atstovas Gintaras Bagužis. Kiek ilgiau nei mėnesį dirbantį naująjį direktorių kiti Savivaldybės vadovai apibūdina kaip aktyvų, įžvalgų ir principingą. O ką pasakytų jis pats – apie save, naująsias pareigas, puoselėjamas idėjas? Apie visa tai – interviu su G. Bagužiu, kuris pastaruoju metu gyvena tarp Plungės ir sostinės, o darbą Savivaldybėje vertina kaip savotišką iššūkį ir galimybę prisidėti prie gimtojo krašto gerovės.

– Prisiminkite tuos laikus, kai prieš daugiau nei trisdešimt metų buvote plungiškis moksleivis.
– Taip, esu plungiškis. Čia gimęs ir užaugęs. Lankiau tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą. Buvau aktyvus, smalsus, visada gerai mokiausi, nuo mažens žaidžiau šachmatais, sportavau. Žinoma, turėjau daug draugų. Šaunūs buvo mokytojai – tik geru žodžiu galiu paminėti savo auklėtoją Vaclavą Nugarienę, tuomet ką tik dirbti pradėjusią labai mūsų mylėtą lituanistę Vandą Makauskienę, Algirdą Servą, Veroniką ir Praną Pilybus, Genadijų Glikmaną ir kitus.
Mokyklą baigiau 1984 metais. Mano svajonė buvo teisė, bet viskas pakrypo kiek kitokia linkme. Vienose šachmatininkų varžybose sutiktas tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto šachmatų treneris mane ir mano draugą Remigijų ėmė raginti stoti į šią aukštąją. Susigundėme… Įstojome į pedagoginį, į istorijos ir teisės specialybę. Baigęs mokslus tapau istoriku, tačiau svajonė tapti tikru teisininku manęs nepaleido. Ir po kažkiek laiko ji išsipildė.
– Kaip atsitiko, kad istoriją iškeitėte į teisę?
– Baigęs du Pedagoginio instituto kursus, buvau pašauktas į sovietų armiją. Joje praleidau dvejus metus – Estijoje, paskui Ukrainoje. Kadangi buvau aktyvus, man skirdavo atsakingas pareigas, tad tarnaudamas visą tuometinę Sovietų Sąjungą išmaišiau. Po tarnybos grįžau į pedagoginį. Studijos man patiko – ne tik prie knygų sėdėjau, bet ir žaidžiau šachmatais, sportavau, dainavau instituto chore „Ave vita“. Beje, jame sutikau ir būsimąją savo žmoną Lingailę, geografijos ir biologijos specialybės pirmakursę.
Kai gavau diplomą, mane, kaip perspektyvų istoriką, dėstytojauti pakvietė Vilniaus universitetas. Pabandžiau, bet neilgai – gana greitai suvokiau, kad mokslinė veikla manęs nedomina. Buvau jaunas ir energingas, tad perspektyvos tapti suvargusiu ir nuobodžiu profesoriumi (o būtent tokius aš juos tada mačiau) neviliojo. Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai tada reikėjo policininkų. Supratęs, kad tai – mano galimybė sugrįžti prie išsvajotosios teisės, 1992 metais užsivilkau pareigūno uniformą, su kuria likau iki pat 2015-ųjų, kai išėjau į užtarnautą poilsį.
– Kokia buvo Jūsų, kaip pareigūno, veikla?
– Pradėjęs dirbti Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate, kartu kibau ir į mokslus – įstojau į tuometinę Teisės akademiją, kur įgijau teisės bakalauro laipsnį. Vėliau dar siekiau magistro laipsnio – jį įgijau 2003-iaisiais, baigęs Lietuvos teisės universitetą.
Na, o dirbti teko ne vienoje vietoje ir ne viename poste – ir keliuose komisariatuose, ir Vidaus reikalų ministerijos Valdymo departamente. Be to, apie dešimtmetį dėstytojavau Vilniaus verslo ir teisės kolegijoje. Pastaruosius septyniolika metų dirbau vadovaujamą darbą. Paskutinė mano, kaip pareigūno, darbo vieta – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Migracijos valdybos viršininko pareigos. Baigęs tarnybą, ėmiausi verslo – įsteigiau viešąją įstaigą, teikiančią konsultavimo paslaugas. Bet… turiu pripažinti, kad tai man nebuvo prie širdies – supratau, kad esu ne verslininkas, o valstybininkas.
– Tai kaip atsitiko, kad Jūs sugrįžote į Plungę, kad tapote Savivaldybės administracijos direktoriumi?
– Viskas prasidėjo nuo nuo Plungiškių draugijos. Kažkada kažkur perskaičiau, kad tokia organizacija yra, susiradau ją ir pasiprašiau į narius. Mane priėmė, 2012-aisiais dalyvavau pirmojoje sueigoje. Pamenu tokią situaciją: kartu su Plungiškių draugijos atstovais ir tuometiniu meru vykome aplankyti a. a. Bronislovo Lubio kapo. Baisėdamasis gatvėmis, tada mero paklausiau, kiek jam reikia pinigų, kad tos duobės būtų užtaisytos. Po šios aštrios diskusijos buvau pastebėtas kaip drąsus ir iniciatyvus ir pakviestas į draugijos valdybą.
Aktyvumo man išties niekada netrūko. Vertindamas tai, Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus, kuris yra „Vieningos Plungės“ atstovas Savivaldybės taryboje, pasiūlė man grįžti į gimtinę ir tą savo aktyvumą „įdarbinti“. Juolab kad pastaruoju metu Vilniuje nelabai ką veikiau, turėjau laisvo laiko. Aš sutikau. Turiu pripažinti, kad pareigos manęs negąsdino – juk turiu septyniolika metų vadovaujamo darbo patirties, penkerius iš jų dirbau Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Organizacinio skyriaus viršininku. Šios pareigos leido man susipažinti su administravimu, vadyba, viešaisiais pirkimais, personalo valdymu ir daugeliu kitų dalykų, su kuriais susiduriu ir dirbdamas dabartinį darbą.
– Kokias išvadas darote kiek daugiau nei mėnesį praleidęs Savivaldybės administracijos direktoriaus poste?
– Kol kas esu labiau pažinimo nei išvadų darymo stadijoje. Važinėju po miestą ir rajoną, stebiu ir vertinu padėtį. Kas nepatinka – fotografuoju. Siekdamas užmegzti ryšį su visuomene, susikūriau „Facebook“-o paskyrą, kurioje laukiu gyventojų skundų, idėjų, pastebėjimų. Džiugu, kad jų jau yra. Be to, važinėju po įstaigas ir įmones, susipažįstu su vadovais ir kolektyvais, klausiu, kokios problemos.
Džiaugiuosi, kad kultūrinis Plungės gyvenimas išties klesti, o štai tvarkos trūksta. Ne kartą pastebėjau, kad Savivaldybėje yra vietų, į kurias nepriklausomybė dar neatėjo. Kad būtų pasikeitimų, reikia bendruomenės, seniūnų, viešosios tvarkos prižiūrėtojų iniciatyvų. Bandysiu ko nors imtis, kad tie pokyčiai būtų greitesni.
Mano nuomone, miestui trūksta kažko patrauklaus akiai, traukos centrų, vietų, kurias norėtųsi aplankyti, parodyti svečiui. Kad tai turėtume, reikia specialistų ir kompetencijų. Jau pastebėjau, kad Savivaldybės administracijoje reikėtų daugiau vietos ūkio specialistų, dar bent vieno architekto. Tada gal ir to grožio daugiau būtų. Dabar projektų lyg ir daug, bet jie stumiami greitai, kartais nelabai profesionaliai, todėl sulaukiame žmonių nepasitenkinimo.
– Tai, kad per tiek metų nepamiršote Plungės, perša mintį, kad esate patriotas. Ar taip ir yra?
– Garsiai apie tai nerėkiu, bet manau, kad taip. Esu ir Plungės, ir Lietuvos patriotas. Toks buvau nuo jaunystės. Pamenu 1988-uosius, kai Vilniuje vyko Pabaltijo šalių studentų festivalis „Gaudeamus“. Buvau grįžęs iš armijos ir kaip tik į jį pakliuvau. Aš ir du mano draugai sugalvojome, kad festivalis būtų puiki vieta ir proga iškelti trispalvę. Pasisiuvome vėliavą. Vienas iš draugų įsinešė ją į teritoriją. Aš, nešdamas choro vėliavą, kartu įsinešiau ir dar vieną stiebą. Vykstant koncertui, iškėlėme trispalvę. Milicija bandė mus pulti, bet minia apsaugojo. Tada vėliavas ištraukė ir kiti jas turėjusieji. Buvo įspūdinga. Mūsų poelgis neliko nepastebėtas – draugų trijulė net į „Komjaunimo tiesą“ pakliuvome. Netrukus sužinojome, kad esame sąraše tų, kurie bus išmesti iš instituto, bet viskas labai sparčiai keitėsi, aplinkui „virė“ Atgimimas, tad mes likome studijuoti.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Kol leido sveikata, užsiėmiau kone visomis sporto šakomis. Turbūt dėl to ir sąnariai susidėvėjo. Tik štai šachmatų vis nepaleidžiu. Esu policijos, prokuratūros, advokatų, Seimo turnyrų nugalėtojas. Beje, šachmatai man prideda savotiško „plungiškumo“ – esu a. a. Vitaliaus Andriušaičio auklėtinis ir visur žaidžiu už Plungę. Be to, abu su žmona Lingaile mėgstame keliauti – pažintinėms ir poilsinėms išvykoms visus uždirbtus pinigus išleidžiame. Išmaišėme pusę pasaulio: buvome Kuboje, Balio saloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, visose Europos šalyse, išskyrus Norvegiją. Kone prieš dvidešimt metų, laimėjęs vieną Jungtinių Tautų projektą, vykau į JAV, Pietų Afriką ir Bangladešą, kur sprendėme, kaip pažaboti skurdą.
Dar vienas mano pomėgis – inicijuoti idėjas. Kartu su žmona esame „Maisto banko“ idėjos autoriai, daug prisidėjau kuriant smurto artimoje aplinkoje problemas sprendžiantį įstatymą, drauge su garsia operos dainininke Justina Gringyte sumąstėme, kaip Alytaus muzikos mokyklai nupirkti fortepijoną, pernai su Plungiškių draugija organizavome paramos koncertą Andriui Kulikauskui.
– Gyvenate tarp Plungės ir Vilniaus. Gal planuojate čia grįžti?
– Taip, dabar dirbu Plungėje, o savaitgaliais važinėju į Vilnių. Žmona – vilnietė, dirba Švietimo ir mokslo ministerijos Personalo skyriuje. Plungėje apsistojau pas mamą, kuri kas vakarą manęs laukia pagaminusi vakarienę. Tiesa, grįžtu tik aštuntą vakaro, tad laiko ir turiu tik vakarienei. Dėl grįžimo į Plungę nežinau. Tokių minčių turime, juolab kad ir žmona nieko prieš ką nors keisti savo gyvenime. Tad gali būti, kad ir parvyksime. Bet tai dar tikrai nenuspręsta.
– Dėkoju už pokalbį.