Visko pradžia – draugai pagyrė ožkos pieno sūrį

Dar prieš dešimtmetį Natalija ir Arūnas Normantai gyveno Klaipėdoje, turėjo savo versliuką ir jiems pakankamai neblogai sekėsi. Dabar jiedu – kaimo žmonės, ūkininkai, gyvenantys Žlibinų seniūnijos Vydeikių kaime. Šį rudenį sukaks dešimt metų, kai šeima ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams – didmiestį iškeisti į vienkiemį. Paklausti, ar nesigaili dėl tokio pasirinkimo, Normantai atsakė, kad ne. „Į miestą tikrai negrįžtume, nebent tik dar giliau į mišką lįstume“, – juokdamiesi teigė Natalija ir Arūnas.

Seną – šimtametę sodybą Vydeikių kaime – Normantai įsigijo 2003 metų rudenį, o pavasarį jau pradėjo remonto darbus, po jų – ir įkurtuvių džiaugsmas. Nors nuo pat pradžių svajojo apie avininkystę, ūkininkauti jie pradėjo kiek vėliau: pirmąjį gyvuliuką, tiesa, ne avį, o ožką, įsigijo 2005 metais. Mat avys tuomet kainavo 300-400 litų, o ožkelę pavyko gauti už 70 Lt.
O kas lėmė, kad nutarė laikyti ne vieną, o visą dešimtį ožkų? Užsiimti ožkininkyste paskatino supratimas, kad iš to galima gyventi. „Kartą, važiuodami į brolio gimtadienį Klaipėdoje, kaip egzotišką patiekalą, nusivežėme pačių spaustą ožkos pieno sūrį. Į šventę susirinkę draugai sūrį valgė ir gyrė. Taip atsirado pirmieji mūsų klientai“, – smagiai kalbėjo vydeikiškiai.
Dabar Normantų pienininkystės ūkis jau nemažas – 8 melžiamos ožkos ir 12 ėriavedžių avių. Dar ožys, avinas, jaunikliai. Be jų, laiko triušių, augina broilerius. Būtent iš to šeima ir gyvena. „Pirmąją avį planavom pirkti dėl mėsos, bet sužinojom, kad yra melžiamų avių, tad sumąstėm, kad taip galim padidinti savo pienininkystės ūkį ir paįvairinti produkcijos asortimentą“, – kalbėjo Natalija. Pirmąją šeimą – avį, aviną ir du ėriukus – rado pirkti Plungės rajone, paskui jų dar gavo iš fondo „Heifer“.
Arūnas sakė fondo veiklą vertinąs labai teigiamai, tai esanti didžiulė paskata darbštiems, bet pradinio kapitalo neturintiems žmonėms. Mat kaimo žmogus gyvulį gauna dovanų, paskui per trejus metus jis privalo kitiems žmonėms padovanoti gautojo gyvulio jauniklį.
Normantai darbus ūkyje pasiskirstę – ožkas melžia Arūnas, avis – Natalija. Vien iš ožkų per dieną primelžiama apie 30 litrų pieno, litro kaina turguje – 4 litai. Tačiau prekiauja jie ne turguje ir ne tik pienu. Iš pieno gamina sūrius, sviestą, kastinį, iš avių pieno – dar ir gardų jogurtą bei rūgpienį. Žinodami taisyklę – savame krašte pranašu nebūsi, Normantai savo produkciją veža kiek tolėliau – į Klaipėdą. Ten, vienoje aludėje, kiekvieną ketvirtadienį vyksta savotiškas ritualas – renkasi ūkininkai ir valgytojai, kurie netgi savo asociaciją jau subūrę (augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva Sol“). Vieni atveža savo produktus, kiti juos degustuoja ir perka. Beveik visi pardavėjai ir pirkėjai vieni kitus pažįsta, vieni kitais pasitiki. „Vakaruose mažieji ūkininkai jau seniai dirba pagal „pintinės principą“. Tas principas toks – ūkininkas susiranda pirkėją, kuriam kas savaitę tiekia pintinę su pageidaujamais produktais. Pirkėjas pasitiki gamintoju, žino, kad produktų kokybė gera. O ūkininkas žino, kad jo produktai bus nupirkti, kad nereikės laiko gaišti turguje. Kažką panašaus bandome įgyvendinti ir mes“, – pasakojo A. Normantas.
Natalija ir Arūnas užsakymus – kas ko pageidauja įsigyti ketvirtadienį – gauna internetu. Pagaminę tai, ko nori pirkėjai ir dar truputėlį daugiau, veža į Klaipėdą. O ten ne tik parduoda gaminius, bet ir pabendrauja su kitais gamintojais bei taip vadinamais valgytojais, paragauja, ką naujo atvežę kiti.
Visai neseniai Normantai dalyvavo ir pirmajame „Sūrių festivalyje“ Druskininkuose, kurį organizavo sūrininkas iš Varėnos rajono Audrius Jokubauskas. Žemaitijai atstovavo keturi ūkininkai, tarp jų – ir Natalija su Arūnu. „Galime pasigirti, kad žemaičių stalas buvo pats gausiausias, nes vežėme ne tik saldžių ir rūgščių sūrių, bet ir kastinio, sviesto, tepamo sūrio, feta vadinamo sūrio – užpilto aliejumi su prieskoniais, rūkytos rikotos – išrūgų sūrio, namuose keptos duonos. Mūsų gaminiai graibstyte išgraibstyti. Mat tokio sūrio mažai tebuvo, nes kitų kraštų sūrininkai atvežė daugiausiai brandinto lydyto sūrio“, – pasakojo vydeikiškė.
Prieš dešimtmetį Normantai į Vydeikius atvyko kartu su trim sūnumis. Dabar namuose belikęs vienas – būsimasis „Saulės“ gimnazijos abiturientas Dailius. Vidurinysis Jaunius – Klaipėdos universiteto studentas, o vyriausiasis Marius – jau kuria šeimą ir planuoja gyventi Klaipėdoje. Taigi dar metai ir Natalija su Arūnu dviese savo ūkyje beliks.
Paklausti, kuo užsiima laisvalaikiu, Natalija ir Arūnas neslėpė lankantys liaudies šokių kolektyvą „Sausdravielis“ Žlibinų kultūros centre. „Žinot, „Heifer“ mus taip suvienijo, taip sucementavo, kad tapome gerais draugais, bendraminčiais. Susibičiuliavę ir šokių kolektyvą sumanėme suburti. Taigi gyvuojame jau trejus metus“, – smagiai pasakojo Natalija. Į šokių repeticijas Normantai važinėja vieną-du kartus per savaitę. O šokti kolektyvui, matyt, sekasi, jei neseniai net į Lenkiją koncertuoti buvo pakviesti. „Net mane, visai nešokantį, valso ritmu išmokino suktis“, – juokėsi Arūnas.
Natalija ir Arūnas sako laisvo laiko daug neturintys – reikia gyvulius prižiūrėti, pašarą jiems ruošti, sūrius spausti, tačiau vien ūkio rūpesčiais gyventi nesinori. Tad jie ir ieško – bendravimo, užimtumo, mokymų, pramogų. O kai ieško, tai ir randa.