Taip apie savo atrastas, išbandytas ir kitus žavinčias tapybos technikas sako neseniai 55-ąjį gimtadienį atšventęs pedagogas, tautodailininkas, tapytojas, dailės studijos Stalgėnuose „Menai sau“ įkūrėjas Vidas Vagnorius. Beveik 12 metų tapytojas savo žiniomis dalijasi su atsipalaidavimo ieškančiais, išmokti tapyti norinčiais žmonėmis. Nors visus sustingdęs karantinas užvėrė ir studijos duris, tačiau teptukai, dažai, molbertai laukia…
Geriau – sienlaikraštis, nei anglis kasti
Kaip sakė V. Vagnorius, piešimą pamėgo dar ankstyvoje vaikystėje. Alsėdžių vidurinėje mokykloje su piešimo paslaptimis jį supažindino mokytoja Aldona Bieliauskienė. „Šiam talentui atsiskleisti gal kažkiek įtakos turėjo ir tėvukas. Jo ranka išties buvo lanksti“, – svarstė menininkas.
Tiesa, baigęs vidurinę stalgėniškis nepasuko meno pusėn, įstojęs į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, pasirinko kūno kultūros mokytojo specialybę, tačiau nepamiršo ir savo gebėjimo piešti. Kaip pats prisimena, su draugu buvo įsikūrę mažą studijėlę ir kūrė atvirukus. Taip ne tik dailės įgūdžius tobulino, bet ir pinigėlių užsidirbdavo. Be to, dailininko amato Vidui teko ragauti ir tarnaujant armijoje. „Kai nenorėdavau eiti žiemą kasti anglių, geriau kokį sienlaikraštį padarydavau. Tą pastebėjo mano viršininkas – akademiją baigęs profesionalus dailininkas. Tai jis mane lauždavo. Atsinešdavo savo eskizus ir liepdavo pagal juos man piešti. Sunku būdavo įtikti, jei tik kas nepatikdavo, liepdavo perdaryti“, – prisiminimais dalijosi V. Vagnorius.
„… sukurti kažką savo“
Baigęs studijas Šiauliuose menininkas atsikraustė į Stalgėnus, pradėjo dirbti kūno kultūros mokytoju. Praėjus porai metų į užtarnautą poilsį išėjo dailės mokytoja, tad jam buvo pasiūlyta užimti jos vietą. Pasiūlymo neatsisakęs V. Vagnorius žinias gilino Vilniaus dailės akademijoje.
Laikui einant, kilo mintis sukurti kažką savo, kažką susijusį su menais – kad ne tik pats tobulėtų, bet ir kitus pamokytų. „Rašiau dienoraštį. Beveik visos jame užrašytos idėjos išsipildė. Ir sukurti kažką susijusį su menais, ir dalyvauti parodose visoje Lietuvoje, ir užmegzti pažintis su menininkais užsienyje“, – kalbėjo V. Vagnorius. O postūmį studijos įkūrimui davė prieš daugiau nei dešimtmetį išpopuliarėjęs dekupažas. Tada tautodailininkas buvusiame Suaugusiųjų švietimo centre (dabar Plungės paslaugų ir švietimo pagalbos centras – aut. past.) organizavo mokymus, kuriuose sudalyvavo apie 40 žmonių. Taip iš pasiteisinusios dekupažo mokymų idėjos prieš beveik 12 metų „gimė“ dailės studija „Menai sau“.
Įgyvendinant šią mintį vienintelė parama buvo, kad Stalgėnų kultūros namuose gavo apleistas patalpas. Tad pasikalbėjęs su Kulių kultūros centro, kuriam tos patalpos priklausė, direktore Mirga Gulbinskiene, gavęs jos „palaiminimą“, negailėdamas nei savo laiko, nei asmeninių lėšų, kibo į remonto darbus. Na, o atidarant studiją stalgėniškiai, kolegos menininkai ir visi kiti galėjo pasigrožėti paties dailininko tapybos darbų paroda.
„Matyt, gera aura vyrauja“
Kad sumanymas būtų „gyvas“, neužtenka tik suremontuoti patalpas, suorganizuoti atidarymą, jam reikia ir žmonių. Tad kaip įveiklino savo idėją? Pasak Vido, iš pradžių skelbė, jog vyksta užsiėmimai. „Paskui žmonėms pradėjo patikti, čia, matyt, gera aura vyrauja. Atvažiuoja šeimos su vaikais. Net vieną paveikslą vyras su žmona tapo kartu. Įdomu tai stebėti“, – pasakojo stalgėniškis. Po truputį į užsiėmimus pradėjo rinktis ne tik vietiniai stalgėniškiai, bet ir iš miesto atvažiuodavo, studiją „Menai sau“ labai pamėgo skuodiškiai. Atvyksta iš Laukuvos, Telšių, Kretingos. Čia kiekvienas gali rinktis tai, ko jis nori: tapyti ant šilko arba akriliniais ar aliejiniais dažais, piešti portretą ar peizažą.
„Šiuolaikiniams žmonėms reikia atsipalaiduoti, padirbėti ramiai, niekur neskubant, pabėgant nuo įtampos. Menas suteikia teigiamų emocijų. Būna, kad atvažiavę žmonės tą dieną nieko nenuveikia – tiesiog pasirenka bendravimą su kitais, susiranda naujų draugų“, – patirtimi dalijosi V. Vagnorius.
O kaip pačiam mokytojui – ar nebūna sunku prisitaikyti prie visų norų? „Bendrus darbo etapus reikia paaiškinti. Yra katalogai, kur gali pasižiūrėti. Man sunku dėl to, kad studijoje nėra taip, jog susirenkame ir visi piešiame pagal vieną kurpalį. Stengiuosi padėti įgyvendinti kiekvieno viziją“, – prisipažino menininkas.
Visa šeima – prie meno
Pasiteiravus, kas pačiam mieliausia širdžiai, tapytojas sakė savo linijos neturintis, netapantis viena technika. „Kūryboje naudoju savitą techniką, tapau savo malonumui, patinka bandymai, įvairovė. Kartais viena ar kita technika atsiranda pačiam netikėtai, bet esu iš tų, kuris visų savo atradimų paslapčių neišduoda“, – atviravo V. Vagnorius. Galbūt tas savitumas ir lėmė, kad daugelis stalgėniškio darbų rado sau vietą ne tik Lietuvos, bet ir Švedijos, Vokietijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų bei kitų šalių privačiose kolekcijose?
Beje, į studijos veiklą buvo įsisukusi visa Vagnorių šeima. Žmona Eglė velia vilną, drabužius, vyresnioji dukra Inga tapė šilkines skaras, jaunėlė Daumantė piešiniais dekoravo odos dirbinius. Šeimos darbų parodos organizuotos ne tik Plungėje, bet ir kituose rajonuose.
Manoma, kad kiekvienas menininkas turi kūrinį, kurio niekam nesutiktų parduoti, atiduoti. „Nepatikėsit, bet namuose neturiu nė vieno savo paveikslo. Taip išeina netyčia. Būna, jog nutapau, pagalvoju, kad norėčiau pasilikti, bet… kažkaip iškeliauja ir nepasilieka“, – kalbėjo stalgėniškis.
Iš kur semiasi įkvėpimo? Anot menininko, jo piešiniuose galima rasti iš kur nors paimtų, matytų vaizdų detalių. Tad, kaip pats juokavo, į mišką su drobe ir palete neina. Dar pripažino, jog tapymui turi būti tinkamas laikas ir nuotaika. O noras į rankas paimti teptuką nuslopsta, jei ilgesnį laiką to nedaro. „Turiu pasakyti, kad karantinas padarė savo. Gal septynis mėnesius nesu nieko nutapęs“, – atviravo jubiliatas. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – V. Vagnorius atrado kitų širdžiai mielų užsiėmimų: pradėjo jungti medį ir metalą, daryti iš jų dirbinius: dabar – veidrodžius, planuose – meniniai laikrodžiai, liejiniai su epoksidu.
Kūno kultūra ar dailė?
Kaip jau minėta, Vidas pedagogo karjerą pradėjo kaip kūno kultūros mokytojas, dailės pedagogika į gyvenimą atėjo vėliau, tai kuris pedagogas ima viršų? „Esu nestandartinis. Kaip pedagogas gal labiau kūno kultūros. Bet dailės gyvenime yra gerokai daugiau“, – juokėsi vyras.
Gal ir ne taip svarbu, kas ima viršų, svarbiausia viską daryti nuoširdžiai. Ko gero, didžiausias mokytojo darbo įvertinimas – mokinių darbų parodos, sulaukusios didelio susidomėjimo. Kaip pats sakė, įkūrus studiją, iš pradžių parodos rengtos kiekvienais metais, vėliau – jubiliejų proga. Paskutinį kartą paroda vyko 2019-aisiais.
Tad lieka palinkėti kuo greičiau atverti studijos duris, kad ausis pasiektų žmonių kalbos ir juokas, nosį kutentų dažų kvapas, akis džiugintų gimstantys nauji paveikslai, o ore pleventų dailės Mūza.
