Apie Visų Šventųjų ir Vėlinių minėjimą jau ne kartą esame rašę. Tačiau kaskart artėjant šioms šventėms verta stabtelėti ir pagalvoti apie tų dviejų dienų ir su jomis susijusių įvykių prasmę. Ką mums, tikintiesiems, reiškia pirmosios lapkričio dienos?
Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinių – mirusiųjų atminimo – diena turi skirtingas prasmes.
Nors visi mums žinomi ir nežinomi šventieji yra mirę, tačiau lapkričio 1-ąją minime juos kaip tuos, kurie yra gimę dangui, dėkojame Dievui už tai, kad Jis davė mums šventuosius, į kuriuos galime kreiptis kaip į užtarėjus danguje. Todėl ir Visų Šventųjų iškilmės liturginė spalva balta. Ši spalva Bažnyčioje simbolizuoja meilės pergalę. Apreiškime Šv. Jonui kalbama apie Jėzų, visą baltą, nes Prisikėlimu Jis nugalėjo mirtį (Apr 1, 13–14). Tie, kurie nugalėjo su Juo, irgi vilki baltus apsiaustus, išbalintus Avinėlio Krauju (Apr 7, 9–14). Todėl šventieji yra mirties, nuodėmės, blogio, piktosios dvasios nugalėtojai Kristuje, balta spalva reiškia jų pergalės triumfą.
Visų Šventųjų iškilmės minėjimas glaudžiai susijęs su mūsų tikėjimu „šventųjų bendravimu“, kurį išpažįstame per „Credo“ arba „Tikėjimo išpažinimą“ (tikintiesiems labiau žinomą kaip maldą „Tikiu Dievą Tėvą“…). Ką ši tikėjimo tiesa reiškia?
Biblijoje visi pakrikštytieji vadinami šventaisiais. Anot apaštalo Pauliaus palyginimo, tikintieji sudaro vieną kūną, kurio galva – Kristus. Šis palyginimas atskleidžia, kokie glaudūs ryšiai sieja tikinčiuosius Kristų. Vadinasi, kalbėdami apie šventųjų bendravimą, mes kalbame apie šventųjų, t. y. pakrikštytųjų, artumą vienam tikrai Šventajam – Kristui, kurio Dvasia mus pašventina, ir vieni kitiems – kaip broliams ir seserims Kristuje. Šventųjų bendravimas – tai laisvas dalijimasis tuo, ką gauname iš Dievo, ir ypatinga visos Bažnyčios – tebekeliaujančios, dangiškosios ir apsivalančiosios – narių dvasinė draugystė. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Pakrikštytuosius jungia iš Kristaus gautas naujas gyvenimas. Kaip teigiama Katalikų Bažnyčios katekizme (LKB Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla, 1996), „šventųjų bendravimas yra Bažnyčia“. Minėtame leidinyje apie šventųjų bendravimą mokoma (plg. KBK 948–959): „Žodžiai „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: šventų dalykų bendrumas ir šventų asmenų bendravimas.“
Šventų asmenų arba Dangaus ir žemės Bažnyčios bendravimas apibrėžiamas taip: vieni Viešpaties mokiniai tebekeliauja šioje žemėje; kiti, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi; dar kiti, pasiekę garbę, regi vieną triasmenį Dievą. Tačiau mes visi, kurie esame Kristaus, turime Jo Dvasią, šloviname Viešpatį, nors skirtingu laipsniu ir būdu.
Dangaus gyventojai nesiliauja mūsų užtarti prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje. Jie broliškai rūpinasi mumis. Mes galime drąsiai kreiptis į savo brolius ir seseris Danguje. Bendravimas su jais mus ne tik moko, bet ir suartina su Kristumi. Savo maldomis mes galime ir turime užtarti mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių.
Vėlinės – mirusiųjų atminimo ir maldos už juos diena – dažnai pradedama minėti išvakarėse – Visų Šventųjų dienos, lapkričio 1-osios, vakare. Šv. Mišiose kunigas jau dėvi violetinės – atgailą ir liūdesį simbolizuojančios – spalvos liturginius drabužius.
Vėlinių dienos liturgijos apeigų prasmė – malda suteikti pagalbą tiems artimiesiems, kuriems jos dar reikia, nes jų sielos tebėra skaistykloje. Pagal Bažnyčios tradiciją mirusiųjų pagerbimas vyksta ne tik vieną dieną, bet ir visą aštuondienį (oktavą). Kokia jo prasmė? Bažnyčia nori pabrėžti, kad anapusybės prisiminimas svarbus ir reikšmingas ne tik dėl jau išėjusiųjų, toks pat svarbus jis ir mums, gyviesiems, kad giliau suvoktume savo egzistencijos prasmę, susimąstytume, jog žemėje esame tik keleiviai, ką kasdienybės rūpesčiuose dažnai pamirštame.
Už mirusiuosius meldžiamasi buvo jau nuo pirmųjų amžių. Iki X amžiaus nebuvo nustatyta konkreti diena, tik maždaug 990 metais Prancūzijoje Benediktinų vienuolyno abatas savo vienuolyne lapkričio 2 dieną paskyrė maldai už mirusius vienuolius. 1311 metais Vėlinių šventė tapo oficiali – įtraukta į Katalikų Bažnyčios liturgiją. Tikėtina, kad Lietuvoje ji pradėta minėti apie 1400 metus, kai Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Trakuose.
Kaip atsirado paprotys Vėlinių išvakarėse ir Vėlinių dieną lankyti mirusių artimųjų kapus uždegant ant jų žvakelę?
Ši tradicija nėra sena. Ji atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje ir išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Šis dėl krikščionybės įtakos susiformavęs paprotys lemia ir pačios žvakės prasmes Vėlinių dieną. Bažnyčios teigimu, žvakė yra amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Uždegdami ją mes linkime mirusiajam ramybės, parodome savo tikėjimą ir kartu išreiškiame viltį susitikti su juo po mirties. Nėra reikalavimo nešti į kapines šventintą žvakę, bet Bažnyčia primena, kad tokios žvakės uždegimas yra sakralesnis.
Dažnai mėgstame perkrauti artimųjų kapus žvakėmis ir gėlėmis. Tai tikrai visiškai nesvarbu jiems, jau išėjusiems. Tačiau labai verta prisiminti, kad pati didžiausia mūsų dovana jiems – nuoširdi užtarimo malda.
