Vokietijoje tapti medžiotoja nelengva

Moteriai tapti medžiotoja nepalyginamai sunkiau nei vyrui – genai skirtingi. Vyrai nuo akmens amžiaus yra šeimos maitintojai. Kokį tik žvėrį sumedžiodavo, tempdavo prie laužo, kurį, saugodamos namus ir augindamos vaikus, prižiūrėjo moterys. Tad tikslinga sakyti, jog medžioklė yra vyrų genuose. Tačiau būna ir priešingai – ėmė ir sumanė moteris tapti medžiotoja.

Jurbarkietė Jurgita Girdžiūtė ištekėjo už vokiečio – dabar jos pavardė Schulze. Įdomu tai, kad šeimoje niekas nemedžioja. Net vyras Dietmar, kuris aplinkinių žemių savininkams tvarko medžioklės plotų nuomos reikalus.
Kartą vietiniai medžiotojai kepė šerną. Vyrų kompanijoje, kaip visada tokiu atveju, būna pokalbių apie gamtą, matytus ir sumedžiotus žvėris. To prisiklausęs Dietmar netikėtai ėmė ir pasiūlė Jurgitai tapti medžiotoja.
Rašau apie tai ir galvoju: labai jau jis pasitiki savo Jurgita. Jauna puiki moteris būryje vyrų – ojojoi, ims kuris ir nusižiūrės…
Vokietijoje tapti medžiotoju nelengva. Tačiau toje šalyje visuomenė į medžiotojus žiūri palankiai. Gi Lietuvoje daug sutiksi nusistačiusiųjų prieš medžioklę.
Vokietijoje būsimasis medžiotojas turi nepalyginamai daugiau nei Lietuvoje išmokti. O per egzaminus niekam, net moteriai, nebūna jokių nuolaidų. Kursai gali būti intensyvūs: dviejų trijų savaičių, tenka eiti kasdien kaip į kokią mokyklą. Kasdien vyksta teorijos pamokos, kartą per savaitę – šaudymas. Tenka išmokti pažinti žvėris, sužinoti jų ligas. Susipažinti su gamtosaugos ir saugaus elgesio medžioklėje įstatymais, medžiotojų papročiais, tradicijomis, net privalu išmokti medžių pavadinimus. Būtina perprasti ir šunininkystės dalykus, išmokti pagal pėdsakus atskirti žvėris. Ir net iš kailio gabaliuko pasakyti, koks tai žvėris. Egzaminuotojai pateikia krūvą klausimų, aš paminėjau tik dalelę. O dar reikia lygiavamzdžiu šautuvu iš 35 metrų atstumo šaudyti į bėgantį kiškį ir šerną, karabinu iš 100 metrų – į stovintį elnią.
J. Girdžiūtė-Schulze neskubėjo: mokėsi devynis mėnesius – po dvi dienas per savaitę. Perskaitė krūvą įvairiausių knygų.
Na, o paskui – egzaminas, kurį besą ne taip paprasta išlaikyti. Mažiausia klaida – ir bandyk iš naujo. Tris kartus nepavyko – medžiotoju netapsi.
Per egzaminą vieną dieną tenka parodyti teorijos žinias, o kitą – gebėjimų patikrinimas gamtoje.
Lietuvoje to dar nėra buvę, kad egzaminuotojas kartu su norinčiuoju tapti medžiotoju kartu liptų į bokštelį ir stebėtų, kaip būsimasis medžioklis elgiasi. Dar prieš įlipant į bokštelį, turi parodyti, ar moki elgtis su ginklu, ar moki šautuvą paruošti šūviui su šneleriu, o jei nereikės šauti, jei žvėris nubėgo – nuleisti sargelį. Tenka susipažinti su revolveriu, pistoletu. Jis reikalingas žvėriui (jei reikia) pribaigti.
Kaip sako ši moteris, ne vien noras pažinti gamtą ir žvėris, bet ir egzaminų sunkumas sukėlė jai norą tapti medžiotoja. Žodžiu, sumanė įrodyti savo sugebėjimus. Beje, keturiolikos būsimųjų medžiotojų grupėje, kurioje ji mokėsi, buvo dar trys moterys. Visos egzaminą išlaikė, o keturi vyrai – ne.
Pradėdama medžiotojo kelią, J. Girdžiūtė-Schulze mano, jog pirmasis sumedžiotas žvėris bus šernas. Jų Vokietijoje daug – kaimuose vos ne apie namų duris vaikšto. Nemažai yra ir kiškių. Pirmasis medžioklės trofėjus gali būti ir fazanas…