Žadvainų miškuose prabėgęs dzūko gyvenimas

Antanas Raškauskas Žemaitijoje gyvena nuo 1958-ųjų sausio, kai buvo paskirtas dirbti Rietavo miškų ūkyje. Žadvainų girininkijai dzūkas atidavė trisdešimt aštuonerius metus. Išėjęs į užtarnautą poilsį, liko gyventi tame pačiame kunigaikščių Oginskių laikus menančiame name, kuriame įsikūrę ir girininkai, todėl drąsiai galima teigti, kad jis miškininkų šeimos niekada ir nepaliko.

Profesiją perėmė lyg šeimos relikviją
A. Raškausko giminėje lyg didžiausia relikvija iš kartos į kartą perduodama miškininko profesija. Iš senelių ir dėdžių perimtą miškininkų dinastijos estafetę jis garbingai nešė daugiau nei keturis dešimtmečius, o dabar stebi tuo keliu einančius sūnų Gintarą ir anūkę Moniką. Tačiau, atsigręždamas nuo neseniai peržengto aštuoniasdešimtmečio slenksčio, žadvainiškis prisimena turėjęs svajonę – tapti radiotechniku.
Prienų rajone esantis Žiūronių kaimas – Antano gimtinė. Baigęs Kriokialaukio septynmetę mokyklą, vaikinukas susiruošė stoti į Kauno politechnikumą – labai domėjosi radiotechniko specialybe. Išgirdęs tokius jo planus, tėvo brolis girininkas Vladas Raškauskas paprotino, kad praktiškiausia būtų mokytis Vilniaus miškų technikume, nes tik ten moksleiviams bendrabutį skiria ir pavalgyti duoda. Taip ir atsisakė Antanas savo svajonės. Ko čia priešinsies, jei ne tik tėvo, bet ir mamos pusėje miškininko ne vieno būta. Senelis Juozas Kunca eiguliu dar prie caro dirbo, o krikštatėvis irgi Juozas Kunca – miško darbininku. Tekdavo Antanui su juo vasaromis miške darbuotis, tad apie darbą nusimanė.
Karinė drausmė išugdė atsakingus vyrus
Į technikumą A. Raškauskas įstojo 1951 metais. Tik geru žodžiu jis mini ten sutiktus žmones, praleistus metus.
Technikumo direktorius buvęs frontininkas Kaplanas siekė, kad moksleiviai ne tik įgytų profesijos žinių, bet ir gautų puikų bendrą išsilavinimą. Drausmė ir stiprūs dėstytojai iš neklaužadų paauglių formavo atsakingus, pareigingus vyrus, gerus specialistus. Anuomet jaunuoliams ne itin patiko karinė tvarka – norėjosi daugiau laisvės, bet vėliau, kaip sakė A. Raškauskas, jie visi įvertino, kokią didžiulę dovaną jiems įteikė technikume praleisti metai.
Miškininko kelio pradžia
Pirmoji Antano darbovietė – Kauno miškų ūkio Panemunės girininkija. Čia jaunas miškininkas pusmetį darbavosi meistru, kol sulaukė geriau mokamo pasiūlymo – už 500 rublių algą dirbti girininko pavaduotoju Lekėčiuose.
Karjeros šuoliu džiaugėsi neilgai: parapijos salę, kurioje buvo įsikūrusi girininkija, kiaurai stogą merkė lietus, o grindyse žiojėjo didžiuliai plyšiai. Nei miegoti, nei valgyti nebuvo kur. Pernakvojęs girininko pažįstamo namuose, jau kitą dieną Antanas sulaukė pasiūlymo dirbti Babtuose, kurį jam pateikė į girininkiją užsukęs miškų ūkio politrukas.
Su džiaugsmu jaunas miškininkas stvėrėsi šios progos – buvo įsitikinęs, kad blogiau nei Lekėčiuose niekur būti nebegali. Kelis mėnesius Babtuose dirbo girininko pavaduotoju, kol 1954 metų Kūčių vakarą buvo paimtas į armiją.
Po armijos – į Žemaitiją
Netoli išsiuntė – tarnavo Kaliningrade. Tarnybą baigė 1957 metais. Tuoj po grįžimo iš tarnybos, 1958 metų pradžioje, A. Raškauskas atvyko į Žemaitiją. Toks buvo anuometinio miškų ūkio ministro Povilo Matulionio nurodymas. Nelabai džiaugėsi Antanas gavęs žvalgo vietą Rietavo miškų ūkio Žadvainų girininkijoje. Norėjo kur arčiau tėviškės įsikurti, šeimai padėti, bet tokia jau buvo tvarka – ministras darbo vietą skirdavo. Nebuvo paprasta dzūkui pritapti Žemaitijoje, kur visi kalbėjo nesuprantama, lėta šnekta.
Žvalgu A. Raškauskas dirbo neilgai. Jau po pusmečio buvo paskirtas Žadvainų girininkijos girininku. Darbai taip įsuko, kad teko atsisakyti minčių mokytis Žemės ūkio akademijoje, į kurią jau buvo įstojęs.
Ir iš tiesų Žadvainų girininkijoje jauno specialisto laukė nesibaigiantys darbai. Anot A. Raškausko, miškininkai ne tik medienos ruoša ir miško priežiūra rūpinosi. Po karo pamažu atsigaunančiam Lietuvos ūkiui reikėjo daug medienos, tad miškuose vyko didžiulio masto darbai. Siekdami pritraukti darbininkų, miškų ūkiai savo lėšomis statė jiems gyvenamuosius namus, tiesė kelius, kad pagerintų susisiekimą su rajono centru.
„Gyveno žmonės labai skurdžiai. Aplink vyravo vargas. Kaimas neturėjo elektros. Kai pastatę savo darbuotojams gyvenamuosius namus Žadvainuose prijungėme elektros generatorių, jiems pavydėjo visi. Atsimenu, kaip pas mus atėjęs kolūkio pirmininkas prašė prijungti porą lempučių kolūkio buhalterėms, kurios vis dar dirbo prie žibalinių lempų. Miškininkai visada buvo žingsniu priekyje. Ir pirmasis televizorius kaime atsirado būtent girininkijos poilsio kambaryje, neregėtas stebuklas tada visiems buvo. Rietavo miškų ūkis buvo atviras naujovėms, tad čia greitai atsirado spyglių miltų gamykla, medienos sandėliai“, – prisiminė A. Raškauskas.
Giliai suleido šaknis
Nors Žemaitija vyrui nuo Prienų atrodė savotiškas kraštas, jis pradėjo kurti čia savo gyvenimą. Pirmiausia parsivežė mamą, nuo vaikystės neįgalų brolį, vėliau ir seserį. 1961 metais vedė žemaitę – mokytoją Danutę. Bėgant metams su ja susilaukė trijų atžalų – sūnaus Gintaro, dukrų Inos ir Irenos.
Ir net nepajuto Antanas, kaip prabėgo ištisi gyvenimo dešimtmečiai. Vaikai užaugo, mokslus baigė. Sūnus Gintaras pasirinko miškininko specialybę, baigė technikumą, akademiją, dabar dirba vadovaujamą darbą Panevėžio miškų urėdijoje. Antanas neslepia, kad mėgino savo atžalą atkalbėti nuo tokio pasirinkimo. „Gąsdinau sakydamas, kad mano kojos nuo guminių batų baigia nupūti. Siūliau gerai pagalvoti, nes miškas žmogų pasiglemžia – darbų tiek, kad į jaučio odą nesurašysi. Bet jis jau buvo apsisprendęs. Juokauju, kad miškas Gintarą pats pasišaukė, mat dar kūdikį mama miško taku vežimėliu vežiojo. Įdomiausia, kad jo dukra Monika taip pat miškininko kelią pasirinko. Anūkė šiuo metu siekia daktaro laipsnio ir net yra medžiotoja“, – pasakojo apie miškininkų giminės dinastijos tęsėjus žadvainiškis.
Buvusio girininko dukra Ina – medikė. Dirba ir gyvena Kaune. Pati jauniausioji Irena yra įgijusi kūno kultūros ir geografijos mokytojo specialybę. Dabar ji su šeima įsikūrusi Osle. A. Raškauskas turi šešis anūkus ir vieną proanūkį. Gaila tik, kad jais džiaugiasi vienas, nes jo žmoną Danutę pasiglemžė klastinga liga.
Savo moterį Antanas mini tik geru žodžiu. Jiedu laisvu nuo darbo metu kartu dalyvavo kaimo saviveikloje: šoko liaudies šokius, vaidino dramos būrelyje. Danutė nepyko ant darbuose paskendusio sutuoktinio ir visada buvo rūpestinga žmona ir motina. Gerų žodžių vyriškis negaili ir uošvei, kuri taip pat gyveno kartu su jais.
Pamilęs žemaitę moterį Antanas pamilo ir Žemaitiją. Dzūkas giliai suleido šaknis į šio krašto žemę. Nugyvenęs jame beveik šešiasdešimt metų vyras svarsto: „Dzūkijoje išgyvenau vos dvidešimt savo gyvenimo metų, likusius – čia, todėl drąsiai galiu sakyti, kad aš jau tikras žadvainiškis.“