Balandžio 10 dieną kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje atidaryta dviguba paroda „Neprisitaikėlio menas. Vaidotas Žukas: kūrėjas ir kolekcininkas“. Pirmo aukšto šešiose salėse eksponuojami menininko autoriniai dailės darbai iš ankstyvojo periodo – 1975–1980 metų, ir naujausio – 2017–2024 metų periodo, koliažai, keramika. Antro aukšto dviejose salėse – jo sukaupta Žemaitijos sakralinio paveldo kolekcija. Į parodos paruošimą aktyviai įsijungė ir pats autorius. Tad valandėlė pokalbio su V. Žuku ne tik nukėlė į meno pasaulį, bet ir atskleidė istorijos detales.
Kiekvienas daiktas turi savo istoriją
Menininko autorinių darbų ekspozicijoje yra paveikslų, kuriuos paskolino MO muziejus, keliolika kūrinių atvežta iš Molėtų rajono savivaldybės įsteigtos V. Žuko meno galerijos (tarp jų – keli žemaičių mąstytojo, buvusio politinio kalinio Justino Mikučio portretai). Beje, kaip sakė V. Žukas, J. Mikutis padarė įtaką visos Lietuvos laisvės kultūrai. „Jis neleido taikytis prie sistemos ir mokė visus kultūrininkus, poetus, kompozitorius, menininkus“, – pabrėžė parodos autorius.
Taip pat parodą papildė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Molėtų muziejaus paskolinti darbai.
Žemaitijos sakralinio paveldo kolekcijos dalis saugoma „Alkos“ muziejuje Telšiuose ir Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose. Dauguma kolekcijos eksponatų atvežti iš autoriaus privataus rinkinio Vilniuje. „Sakralinis paveldas – ne mano darbai, bet mano šeimos išgelbėti“, – teigė V. Žukas.
Suprantama, kad menininko sukauptoje sakralinio paveldo kolekcijoje kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Visos jos sudėtos kataloge „Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis paveldas. Žukų šeimos kolekcija“. „Apie kiekvieną daiktą galiu ilgai kalbėti“, – neslėpė V. Žukas, tad kartu leidomės į istorijos labirintus. Kad atsirastų kolekcija, jis aplankė kokį pusšimtį parapijų.
Menininko kolekcijoje – Stalgėnų bažnyčios palėpėje rastas kilimas, kokio, anot V. Žuko, Lietuvoje niekas neturi. Kilime išsiuvinėta mandragoros šaka. Ten pat rasta Jono Nepomuko skulptūra.
Medingėnų bažnyčios varpinėje iš po cemento maišų ištrauktos dvi vėliavos. Jų atnaujinimas restauratorei atnešė net pirmą premiją restauratorių konferencijoje.
Velykų palmė iš Platelių – dar vienas Žemaitijos sakralinio paveldo eksponatas. „Niekur kitur nesu radęs, net Žemaitijoje. Vienintelė parapija, kurioje kažkoks meistras atsirado ir padarė“, – pasakojo V. Žukas.
Ekspozicijų salės sienas toliau nuo tiesioginių saulės spindulių savotiškai puošia vyskupo Motiejaus Valančiaus originalūs laiškai. „Kai muziejininkai sužinojo, jog noriu eksponuoti originalius vyskupo laiškus, siūlė padaryti kopijas. Bet aš pats menininkas, mėgstu originalą ir man imitaciją ar kopiją eksponuoti kažkaip nepadoru. Žemaičiai man savotiškai išgelbėjo gyvybę, tad, galima sakyti, atsilyginu už tai“, – kalbėjo parodos autorius.
Žemaitijoje slėpėsi nuo saugumo
V. Žukas kilęs iš Kauno, tad smalsu buvo sužinoti, kas jį atvedė į Žemaitiją.
Menininkas pasakojo, kad kol nebuvo vedęs, vasarodavo Latvijoje, pora kilometrų nuo sienos. Tuomet dar tik būsimos žmonos tėvas buvo sutvarkęs seną žvejų sodybą ant jūros kranto. „Ten buvo labai gerai būti, piešti, tapyti. Mes – praktikuojantys krikščionys, todėl į bažnyčią važiuodavome į Grūšlaukę, Laukžemę, Darbėnus, kartais į Kretingą, kartais į Plungę. Bet tada dar nebuvo tos kolekcijos. Tad mano sąsajos su Žemaitija prasidėjo nuo kokių 1982 metų. O po to, 1985–1986 metais, atvažiavome tikslingai. Tie treji metai buvo ir kūrybingiausi, ir tokios žemaitiškos įtakos metai“, – prisiminė V. Žukas.
Ilgesniam laikui Žemaitijoje ir būtent Plungės rajone V. Žukas su šeima apsistojo, kaip pats sakė, tam, kad dingtų iš sovietinio saugumo akiračio, pasislėptų nuo tarnybos tarybinėje armijoje. Kurį laiką tai sėkmingai darė, bet suprato, jog žaidimas neimant šaukimo gali greitai baigtis. Beje, menininkas, besimokydamas penktame kurse, buvo pašalintas iš Dailės instituto.
„Buvau jaunas menininkas, bet man visą laiką reikėjo laužyti kokius nors idiotiškus standartus. Sovietmečiu, jei tu nebuvai baigęs aukštosios mokyklos, buvai niekas, net į Jaunųjų dailininkų sąjungą tavęs nepriėmė. O kai mane pašalino, tai sankcijos buvo 10 metų Žuko nepriimti į jokią parodą. Tame nebuvo jokio heroizmo. Šiaip buvau nemėgstamas, bet buvau kūrybingas. Apie mano pašalinimą buvo sukurta legenda“, – prisiminimais dalijosi menininkas.
Žinoma, smalsu, kuo užkliuvo saugumui jaunas kūrėjas? „Kai darai meną ir žinai, kad netarnausi, jie jaučia. Į veidą pažiūrėję suprasdavo: „Tu nebūsi mūsų ir mes tavęs nepaimsime.“ Ir nepaėmė“, – sakė V. Žukas.
Vienoje parodoje laimėjęs pirmąją vietą dovanų gavo 100 rublių. Nupirko vyno, pavaišino draugus, su jais truputį pašėliojo, paspardė, jų įsitikinimu, prastas skulptūras. „Vieną per langą išmečiau, ji sudužo. Po to man sakė, kad jei ateisiu pas rektorių ir atsiprašysiu, viskas bus gerai. Aš nėjau atsiprašyti, nes buvo penkto kurso pabaiga. Pagalvojau: „Jei grįšiu, padarysiu diplominį, tada būsiu išsiųstas trejiems metams į kokią gamyklą plakatų paišyti.“ Tiesiog parodžiau vidurinį pirštą“, – pasakojo menininkas.
Atvykęs į Žemaitiją, V. Žukas gyveno įvairiose vietose: vienais metais Drūkčių kaime netoli Kantaučių, kitais – Gėsaluose, Skuodo rajone, dar kitais – Keturakiuose prie Medingėnų.
Karjera tęsiasi 50 metų
„Jau tais laikais, kai buvau trečiame kurse, atvyko iš Hamburgo vienas sovietologas, kuris norėjo susipažinti su neformaliu lietuvišku menu. Man buvo gal 22 metai, bet jis savo knygoje apie mane rašo kaip apie normalų menininką. Meno istoriją išmanau, žinau renesanso menininkų gyvenimus. Žmonės, padarę perversmą renesanso tapyboje, numirė 27 metų. Manau, kad 22 metų žmogus, jei jis gali žūti kaip karys, jaunas būdamas padaro viską, ką turėjo padaryti. Kartais ir nespėja. Bet jei ir nespėja, kartais taip gal ir geriau. Juk ir pats Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tapė gal devynerius metus ir daugiau nei prieš tai, nei po to nedarė. Tačiau jo užtenka. Mano karjera trunka 50 metų, ir nežadu sustoti“, – paklaustas apie menininko kelią kalbėjo parodos autorius.
Beje, dar ir dabar V. Žuko paveiksluose yra Žemaitijos. 1992 m. Europos šalių informacijos centras surengė mainus: vienas menininkas iš Suomijos vyko į Lietuvą, vienas iš Lietuvos į Helsinkį. „Nežinau kodėl, bet man norėjosi rodyti ne tik savo darbus, nors, mano manymu, jie normalūs. Aš norėjau kartu su savimi „pratraukti“ dar ir žemaičius. Taip Helsinkio parodoje gal kokius 15 eksponatų iš savo kolekcijos taip pat eksponavau“, – prisiminė menininkas.
Žinoma, ne viskas, kas buvo rasta Žemaitijos parapijose, tinka restauravimui, tad, paties V. Žuko žodžiais tariant, gal 50 tokių daiktų dėžutėse arba namuose ant komodų, spintose sudėti. „Pavyzdžiui, yra indelis švęstam vandeniui, bet jis iširęs. Tai tokį daiktą pats „sustatydavau“ į natiurmortą. Tada paveiksle atsiranda ir šiek tiek Žemaitijos. Pastogėse dažnai būdavo išmesti seni arnotai, vieni jie tikdavo restauracijai, kiti ne. Bet kartais matai, kad arnotas prastas, bet jame keli lopai įdėti iš gero audinio. Iškart supranti, jog ten senos prancūzų ar flamandų manufaktūros. Net Jono Nepomuko iš Stalgėnų skulptūrą kokius 30 kartų esu tapęs įvairiose modifikacijose, kartais ją aprengiu arnotu. Mano menas nemažai išėjęs į pasaulį ir į Lietuvą“, – neslėpė parodos autorius.
Pasidomėjus, koks paskutinis jo darbas, V. Žukas sakė: „Niekada nedarau vieno darbo. Esu ilgadarbis. Nemoku, nemėgstu ir nenoriu būti greitaeigis. Pas mane dirbtuvėje 150 nebaigtų dalykų: vieni džiūsta, kitus rašau, bet ateina laikas ir kokią savaitę vien tapau. Darbai džiūsta tris, keturis ar penkis mėnesius, po to atsuku ir žiūriu, kad kai kurie jau visai pabaigti ir nieko nebereikia daryti. Kūrybos procesas yra toks truputėlį su paslaptimi, jo negali prievartauti. Bet koks menas kalba užuominomis. Jei jis pradeda naudotis plepalais, nieko gero nebus.“
Tačiau pats paskutinis V. Žuko darbas yra tikras atradimas – visiškai nauja Dionizo Putnos fotografijų kolekcija. „Tai absoliuti vertybė. Niekas nežinojo tokio žmogaus, jis mirė prieš 60 metų. Ir visiškai netikėtai pateko į mano rankas“, – džiaugėsi menininkas.
Paroda „Neprisitaikėlio menas. Vaidotas Žukas: kūrėjas ir kolekcininkas“ Plungės Mykolo Oginskio rūmuose veiks iki šių metų rugpjūčio 10 dienos. Išsiilgusiems įtraukiančio meno verta apsilankyti ir įvertinti net per du rūmų aukštus pristatomus parodos eksponatus.
