Tokia tema padiskutuoti kvietė Plungės viešoji biblioteka. Renginys, skirtas Žemaičių kalbos metams paminėti, sulaukė ypatingo svečio – žemaičių kalbos tyrinėtojo ir puoselėtojo profesoriaus Juozo Pabrėžos. Šis žmogus, kaip žinoma, yra vienas iš labiausiai atsidavusių žemaičių tarmei ir siekiui šį dialektą pripažinti kaip kalbą. Apie žemaičių tarmės kaip kalbos subtilybes, istorines ištakas, asmenybes, formavusias žemaičių kalbos pagrindus, ir sukosi minėtojo renginio tema.
Plungiškiams profesorius J. Pabrėža yra puikiai žinomas. Prieš kurį laiką vyko jo monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristatymas. Beje, šiam leidiniui dėmesys buvo skirtas ir per šį susitikimą – būtent monografija, kurios pirmasis leidimas pasirodė 2013 metais, šiuo metu yra pateikiama kaip įrodymas, kad žemaičių kalba gali egzistuoti kaip tokia.
Renginio „Žemaičių kalba: nebe klaustukas, taškas?“ kuratorė ir vedėja Viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Genutė Matevičiūtė, pristatydama garbų svečią, pastebėjo, jog lietuvių kalbos tėvu laikome Joną Jablonskį, o žemaičių kalbos tėvu be jokių išlygų gali būti būtent J. Pabrėža. Tam esą teisę suteikia profesoriaus indėlis į mūsų tarmės tyrinėjimą: ilgus metus trunkantis žemaičių kalbos įtvirtinimo darbas, parašytos knygos, vedamos paskaitos, visuomeninė veikla ir kt.
Pats svečias kvietė atkreipti dėmesį į tai, kad diskutuojant dėl žemaičių kalbos pripažinimo būtina suprasti, kada ir kur vartoti terminus „kalba“ ir „tarmė“. „Abi sąvokos yra geros. Juk mūsų prigimtinė tarmė yra ir gimtoji kalba, tik gimę ja kalbame ir tik pradėję lankyti mokyklą pradedame mokytis kitos kalbos, bendrinės. Abi kalbos yra velniškai artimos“, – pažymėjo J. Pabrėža ir pakvietė išklausius jo paskaitą kiekvienam asmeniškai pasidaryti išvadą dėl žemaičių tarmės galimybių būti pripažintai kaip kalbai.
Pasak profesoriaus, žemaičių kalba, ilgą laiką vadinta lietuvių kalbos dialektu, atsirado ne vėliau kaip VII amžiuje (tą rodo rašytiniai šaltiniai) ir ji buvo viena iš gentinių Rytų baltų kalbų.
„Prisiminkime Antaną Baranauską, kuris daug nusipelnė skirstydamas lietuvių tarmes. Juk jo yra parašyta, kad lietuvių kalbos skirstomos į du būrius – žemaičiai ir lietuviai. Taigi istorijos neištrinsi…“ – dėstė J. Pabrėža.
Profesoriaus teigimu, kiekviena kalba turi turėti keturias išskirtines „galvas“: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. „Jeigu kalba to neturi, tai nėra tikra kalba. Bet žemaičių kalba tai turi. Visuose tuose keturiuose gabaluose net šiandien žemaičiai turi išlaikę archajiškų dalykų“, – įrodinėjo toliau svečias.
Įdomi, turininga, leidusi atrasti naujų dalykų apie žemaičių tarmę ir tikrai paskatinusi susimąstyti, kad mūsų tarmė išties turi kažką ypatingo ir išskirtinio – tokia buvo J. Pabrėžos paskaita apie žemaičių kalbą. Visi renginio dalyviai sutiko, kad puoselėti žemaičių kalbą, kurios įtvirtinimas neturi tikslo konkuruoti su bendrine kalba, yra reikalinga. Sugrįžta prie pamąstymų, jog vis dėlto būtų gera turėti galimybę žemaičių kalbos mokyti ir mokyklose, tuo labiau kad metodinė medžiaga tam yra paruošta.
„Būkem kėitė, truopnė žemaitē, keravuokem sava patė brongiausė dalīka – kalba“, – paragino J. Pabrėža.
