
Spalio 24-ąją minėsime Žemaitijai reikšmingą datą – 600 metų nuo Žemaičių vyskupystės įkūrimo. Po krikšto šiame krašte buvo steigiamos bažnyčios, kurios prisidėjo ne tik prie tikėjimo, bet ir prie švietimo, krikščioniškųjų papročių skleidimo. Paskutiniai Europoje pasikrikštiję žemaičiai iki šiol yra tvirti katalikai.
Lyginant su Vakarų Europos šalimis, mūsų krašte krikščionybė vėlavo visą tūkstantmetį. Tai lėmė dvasinės kultūros atsilikimą: nebuvo rašto, mokyklų ar universiteto. Istorikai nurodo įvairias vėlyvesnio žemaičių krikšto priežastis: jie buvo pagonys, prisirišę prie protėvių tikėjimo; krikščionybė neplito dėl Žemaitijoje buvusių pelkių, prastų kelių, misionieriams neprieinamų vietų; nebuvo sureguliuoti Lietuvos santykiai su Vokiečių ordinu, kuriam ne kartą kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila buvo užrašę Žemaitiją; anot žemaičių, jie būtų jau seniai krikščionimis, jeigu ne jų pačių patirta ir matoma ordino vykdoma prievarta prūsų kaimuose.
Vokiečių ordinas siekė žemaičius užvaldyti, tik tada pakrikštyti. Šie ginčai ir nuvedė juos į Konstancos bažnytinį susirinkimą 1415 m. Vokiečiai ir ten nenorėjo atsisakyti Žemaitijos, nes turėjo sutartis su Lietuvos valdovais.
Beje, ir šis susirinkimas neišsprendė Žemaitijos klausimo: žemaičiai klausė savo vyskupo, o politiškai priklausė imperatoriui, kuris rėmė ordiną. Politinė Žemaitijos priklausomybė Lietuvai buvo išspręsta tik 1422 m. Melno taikos sutartimi. 1427 m. Žemaičių vyskupija buvo prijungta prie Gniezno metropolijos.
1416 m. rugpjūčio 11 d. Konstancos bažnytinis susirinkimas, siųsdamas į Žemaitiją Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą, įgaliojo juos ten įsteigti vyskupiją ir visa, kas reikalinga, sutvarkyti. Jiems pavesta formuoti šiame regione Bažnyčią, steigti katedrą, bažnyčias, vienuolynus. Tad bene vienintelė Bažnyčios istorijoje naujoji Žemaičių vyskupystė buvo įkurta ne popiežiaus, o Visuotinio susirinkimo. Minėtajame įgaliojimų rašte nei Medininkai, nei Varniai dar neminimi.
1417 m. spalio 24 d. oficialiame Medininkų vyskupijos įsteigimo ir pirmojo vyskupo paskyrimo akte įrašyta, kad naujoji vyskupija įkurta Medininkų apskrityje, Varniuose, kurie pavadinami Medininkų vardu. Kodėl pasirinkta būtent ši vietovė? Pačiame Medininkų žemės viduryje XIV amžiuje ir vėliau, nuo kryžiuočių išlaisvinus kraštą, Žemaitijos viduryje atsidūrusi Varnių vietovė buvo patogi geografine, susisiekimo ir anuometinės infrastruktūros prasme. 1417 m. Medininkų žemė buvo vienintelė neužkariauta Žemaitijos teritorija, kurioje ir buvo įmanoma be išorinių kliūčių mažiausiai užginčijamu būdu įkurti vyskupiją. Kitos Žemaičių žemės visomis kryptimis buvo daugiau ar mažiau priklausomos nuo ordino valdžios ar įtakos. Tad minėtąjį aktą rašę Konstancos susirinkimo legatai, Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras kartu su Vytautu ir įsteigė vyskupiją, kurios ribos sutapo su Žemaitijos seniūnijos ribomis – Nemunu, Nevėžiu ir Kuršo ribomis. Šiame dokumente rašoma: „(…) kad anksčiau minėta tauta nebuvo pratusi miestuose gyventi, dėl to minėtas valdovas, dėl jau minėtoje Žemaičių žemėje pradėto tokios rūšies švento darbo pratęsimo, asmeniškai atvykdamas į vietą, vadinamą Varniais, Medininkų apskrityje, kaip miestą gana tinkamą pripažino, Medininkų vardą jam duodamas; kuriame mes bažnyčią kaipo vyskupijos katedrą įkūrėme, garbei šventos ir nedalijamos Trejybės ir šlovingosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos, taip pat teisiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, taipogi popiežiaus Aleksandro ir šlovingųjų kankinių; dėl ko iš savo pusės su pačiu valdovu bažnyčiai ten pat, Žemaitijos žemėje, turtą priskiriame, viršaus ir iš nuosavo lobio minėtas valdovas kasmet pažadėjo tam tikrą sumą bažnyčios turto duoti, iki kol pačios bažnyčios garantas galės tą daryti ir plėsti. Taigi šią vietą ir miestą ir taip dotuojamą bažnyčią Kristaus vardu statome į katedrą, tokiu būdu dažnai minima vieta Medininkų miestu ir Medininkų katedros bažnyčia būsimiems ir amžiniems laikams turės būti vadinama.“
Pirmuoju žemaičių vyskupu Trakuose buvo konsekruotas lietuvis Motiejus. Popiežius žemaičius priėmė į savo Apaštališkojo Sosto globą, todėl baigėsi šimtmečius trukęs „kryžiaus karas“.
Žemaičių vyskupystė apėmė 23 tūkstančius kilometrų, bet XV amžiuje ji turėjo tik 18 parapijų, XVI amžiaus viduryje – 36, 1610 m. – 60, 1646 m. – 80, 1752 m. – 96, 1860 m. – 205.
Deja, po 500 gyvavimo metų – 1926-aisiais – Žemaičių vyskupystė buvo panaikinta. Jos vietoje buvo įkurtos Telšių, Kauno ir Panevėžio vyskupijos.
Siekiant paminėti mūsų regionui svarbią sukaktį, spalio 21-ąją Žemaičių dailės muziejuje vyks konferencija „Žemaičių vyskupija: praeitis ir dabartis“ ir bus atidaryta paroda „Žemaičių vyskupystės bažnyčių lobiai“.