Žemaitijos istorija. Ne tokia, kokia surašyta vadovėliuose

Neseniai Plungės viešoji biblioteka plungiškius pakvietė į paskaitą „Užmiršta (?) Žemaitija“. Lektorius – daugeliui mūsų puikiai žinomas iš Plungės kilęs, bet Telšiuose šaknis įleidęs architektas, Lietuvos dailės akademijos profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Žebrauskas. Žmogus, iš kurio vizijų gimę sprendiniai kardinaliai pakeitė ne tik Telšių, bet ir Plungės viešąsias erdves. Žmogus, kurio iniciatyva atkurtas istorinis Žemaitijos herbas ir vėliava, sukurtas Žemaitijos žemėlapis, Varniuose įsteigtas Žemaičių vyskupystės muziejus ir atlikta daug kitų svarių darbų. Ši paskaita – su intriga: profesorius žadėjo pažerti tokių faktų apie Žemaitijos istoriją, kokių nė viename istorijos vadovėlyje su žiburiu nerasi. Ir pažėrė.

Pabaiga. Pradžia 10-ajame
„Plungės“ numeryje.
Šio straipsnio pradžioje rašėme, kad Žemaitija – ne etnografinis regionas, o svarbi istorinė žemė, kaip Mindaugas žemaičius už karūną padovanojo Livonijos ordinui, kaip žemaičiai vienijosi į konfederaciją, koks svarbus buvo Durbės mūšis ir žemaičių pergalė jame. Šįkart – kiti iš profesoriaus A. Žebrausko lūpų nuskambėję svarbūs ir įdomūs istorijos faktai.
Apie Žalgirio mūšį
„Apie Žalgirio mūšį visi esate girdėję. O ar esate girdėję, kad tame mūšyje dalyvavo ir žemaičiai? Ir kad jie suvaidino ypač svarbų vaidmenį? Turbūt ne…“ – kalbėjo profesorius. Anot jo, kare reikia ne tik šautuvą laikyti, bet ir išmanyti taktiką, manevrus, mokėti apgauti priešą. Ir žemaičiai tai išmanė!
„Įsivaizduokit: vienoje vietoje renkasi Lenkijos kariuomenė, kitoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, o kryžiuočiai – savo teritorijoje Prūsijoje. Norėdami juos įveikti, lietuviai su lenkais turėtų susijungti, tačiau kryžiuočiai to neleidžia, žinodami, kad sumušti dvi atskiras kariuomenes bus lengviau. Tada pakeliama visa Žemaitija – žemaičiai imituoja stovyklą ir pasirengimą dviem kariuomenėms priimti: jie stato pylimus, aštriapolius, degina laužus, vienur kitur siuntinėja raitelius. Kryžiuočių šnipai saviems praneša: ruošiamasi labai rimtai, ten, kur stovykla, neabejotinai bus kariuomenių susijungimo vieta. Kryžiuočiai tuo patiki ir savo kariuomenę patraukia arčiau Žemaitijos, kad pasitiktų tas dvi kariuomenes. Šis kryžiuočių manevras leido Lenkijos ir LDK kariuomenėms susijungti prieš Žalgirio mūšį. Ar šį faktą esate kur nors girdėję? O jis buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl pavyko mūšį laimėti“, – pasakojo A. Žebrauskas.
Po Žalgirio mūšio, 1411 metais, buvo pasirašyta Torunės taikos sutartis, pagal kurią Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iki jų gyvos galvos (ne visiems laikams, o tik iki jų gyvos galvos) gauna Žemaitiją. Tai lemia Žemaitijos krikštą, kuris užbaigtas 1413 metais. Kodėl Žemaitija nekrikštyta anksčiau? Todėl, kad iki Torunės taikos Žemaitija Lietuvai nepriklausė. Na, o kartu su žemaičių krikštu baigėsi ir visos Europos christianizacija.
Galingasis žemaičių skundas
Dar vienas įdomus faktas, anot A. Žebrausko, tai – Konstanco susitikimas, kuris yra europinio ar net pasaulinio masto įvykis.
„Jei važiuosite į Vokietijos pietus, rasite Konstanco miestelį, kuriame 1414–1418 metais sprendėsi Europos likimas. Tuomet Romos imperatoriaus sumanymu visos Europos monarchai ir Bažnyčios magnatai rinkosi spręsti, kaip išgelbėti Europą, nes stiprėjo musulmonai, Bažnyčia buvo suskilusi (tuo metu buvo net trys popiežiai!), valstybės ir jų kariuomenės nesutarė. Taigi imperatorius ėmėsi vienyti Europą!
Na, o vienas įdomiausių to vienijimo momentų, kad 1415 metų vasario 25 dieną į Konstancą atjojo 60 naujakrikštų žemaičių su skundu po pažastimi. Kas tie laukiniai iš šiaurės? Pasirodo, visai šaunūs vyrai: su sabalo kailiniais, kokius tik labai turtingi turėjo, mėgstantys užsukti į smuklę, o ten – ir padauginti, ir susimušti. Žodžiu, tikri europiečiai. Na, o pagrindinė jų misija buvo Konstanco katedroje, kuri ir dabar tebestovi, perskaityti patį svarbiausią šiems laikams teisės dokumentą – žemaičių skundą. Jame išdėstė, kas tokie yra kryžiuočiai ir ką nuo jų per 200 metų patyrė. Savo pasisakymu žemaičiai sužavėjo visą susirinkimą, o vienas vyskupas net apsiverkė ir nusprendė palikęs savo vyskupiją vykti gelbėti žemaičių“, – vaizdingai pasakojo profesorius.
Pasak A. Žebrausko, po šio skundo išsivystė diskusija apie tai, kas yra apsisprendimas, o popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad visuotinai pripažinta apsisprendimo teisė yra gimusi ne kur kitur, o Konstance. Jos pagrindas – žemaičių skundas. Tai dokumentas, kuriuo ir šiandien vadovaujamasi.
„Įsivaizduokit, ką nulėmė žemaičiai! – emocingai dėstė lektorius. – Tai – didžiausia to meto diplomatinė pergalė! Po žemaičių skundo kryžiuočiams uždrausta kariauti su Lietuva ir Žemaitija, Europoje pasibaigė riterystės laikotarpis, o kartu – ir karai. Ir prie to reikšmingai nagus prikišo žemaičiai.
Na, o visų svarbiausias dalykas – žemaičiai pakeitė krikšto sklaidą! Kaip iki tol buvo skleidžiamas krikštas? Atėjau, nukariavau, pakrikštijau, valdau. O žemaičiai pasakė štai ką: pirma man reikia apsispręsti, ar aš noriu krikštytis, ir tik tada galiu būti pakrikštytas. Tai galėjo padaryti tik žemaičiai. Ir tai galioja iki šiol. Be to, vienintelį kartą Bažnyčios istorijoje vyskupija buvo įkurta ne popiežiaus, o visuotinio susirinkimo valia, ir tai buvo Žemaičių vyskupystė. Kai būsite Vatikane, nueikite į Laterano baziliką – pagrindinę Vatikano baziliką, kurios klebonas yra popiežius. Prie altoriaus pamatysite duobelę su laipteliais, ten – plokštė su popiežiaus Martyno V atvaizdu. Jis – pirmas po Konstanco susirinkimo išrinktas popiežius, kuris pasveikino Žemaitiją kaip tautą, priėmusią krikštą, ir prisiėmė ją apaštališkojon globon.“
Rodydamas popiežiaus Martyno V bulę, kuria jis 1421 m. pasveikino pasikrikštijusią žemaičių tautą ir prisiėmė į savo apaštališkąją globą, profesorius klausė: „O kiek dar tokių tautų yra? Lietuva krikšto proga buvo pasveikinta atskirai, Žemaitija – irgi atskirai. Tai – dualizmas, kuris išliko labai ilgai, ir apskritai matome, kad valstybė visą laiką formavosi tarp dviejų branduolių – Lietuvos ir Žemaitijos. Taigi, kaip ir minėjau, esame ne tik etnografinis regionas, bet kažkas daugiau…“
Jėga žemaičių neįveiksi
O nuo kada Žemaitija Lietuvos sudėtyje? Pasak A. Žebrausko, tik nuo 1422 metų, kai pasirašyta Melno taikos sutartis.
1441 metais Lietuvos valdovas Kazimieras Jogailaitis nutaria: žemaičiai, nors yra prijungti prie LDK, neklusnūs, tad reikia rinkti kariuomenę su patrankomis ir žygiuoti link Žemaitijos. Tą ir padaro. Taip pat ir žemaičiai – jie žygiuoja link Lietuvos, kariuomenės susitinka prie istorinės Žemaitijos ir Lietuvos ribos – prie Nevėžio (ne Dubysos!).
Pasak A. Žebrausko, žemaičiai LDK kariuomenę… sutvatijo. To laiko šaltiniuose tai aprašyta, tačiau istorijoje šis faktas vėlgi nepateikiamas. „Po šio mūšio Kazimieras Jogailaitis suprato, kad jėga žemaičių neįveiks. Tada atsirado tos garsiosios privilegijos: žemaičiai sutinka būti LDK teritorijoje, bet kaip atskira kunigaikštystė – su Žemaitijos kunigaikščiu ir užtikrinta autonomija. Ir tas Žemaitijos kunigaikščio titulas išliko iki pat 1918 metų – atsistatydinęs paskutinysis Rusijos caras dar titulavosi ir žemaičių kunigaikščiu. Žemaičių privilegijos tokios: žemaičiai patys rinksis seniūną, kurį privalės tvirtinti Lietuvos valdovas, žemaičiai kartu su lietuviais eis į karą, bet stos ne po LDK, o po Žemaitijos vėliava, žemaičiai patys vykdys savo finansinę politiką ir Kazimieras Jogailaitis savo mokesčių rinkėjų už Nevėžio nesiųs ir t. t. Tos privilegijos – fantastiški dalykai! Jas patvirtino devyni valdovai. Kraštui, kuris buvo visiškai autonominis. Ir vėl – dualizmas“, – įdomiais faktais dalijosi profesorius.
Teritorija su aiškiomis ribomis
Kita tema – Žemaitijos teritorija ir žemėlapiai. A. Žebrauskas neslėpė, kad prieštarauja profesoriaus Alfredo Bumblausko pozicijai, esą Žemaitijos teritorija nėra suformuota: „O aš sakau, kad visa Žemaitijos teritorija yra suformuota ir net įforminta tarptautinėmis sutartimis. Žemaitijos ribos puikiai žinomos: viršutinė riba tarp Latvijos (anksčiau – Livonijos) ir Žemaitijos – tai apskritai pirmoji ir pati seniausia siena tarp dabartinės Latvijos ir Lietuvos; apačioje – Melno taikos sutarties suformuota siena, kuri išbuvo 600 metų; trečiąją sieną tarp Žemaitijos ir Lietuvos suformavo pats Mindaugas: iš pradžių – iki Dubysos, o 1259 metais – iki Nevėžio. Taigi riba tarp Lietuvos ir Žemaitijos – Nevėžis.“
Kad surastų kuo daugiau žemėlapių, kuriuose pažymėta Žemaitija, A. Žebrauskui su bendraminčiais ne vieną archyvą teko išnaršyti. Ar ką surado? Taip! 1743 metų visos Europos žemėlapis, kuriame – Bavarija, Škotija, Velsas, Saksonija, visos kitos istorinės žemės, o tarp jų, žinoma, ir Žemaitija; kitame žemėlapyje, apimančiame Aziją, Europą ir dar Šiaurės Afriką, – irgi yra Žemaitija. „Kai šį žemėlapį suradau, turbūt dvi savaites euforijoje skraidžiau“, – džiaugsmu dalijosi profesorius.
Anot jo, žemaičiai paminėti ir viename iš svarbiausių mums dokumentų – 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijoje.
Žinoma, visur minima ir Žemaičių vyskupystė, ir vyskupas Motiejus Valančius, kurio nuopelnai 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę – nenuginčijami. „Kažin ar Lietuvą būtume turėję, jei ne Žemaičių vyskupystė, jeigu ne Valančius ir jo totalinė įtaka bei gebėjimas išblaivinti tautą. Jo dėka 10 kartų krito „šnapšės“ pardavimai, o juk pajamos iš to buvo pagrindiniai Rusijos biudžeto pinigai. Jo autoritetas uždegti tautą buvo didžiulis!“ – įsitikinęs lektorius.
Meška – su antkakliu
Kas tas žemaitiškas etnosas? A. Žebrausko teigimu, Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija – skirtingi etnografiniai regionai, bet ypatingų skirtumų jie neturi. O štai už Nevėžio – jau viskas kitaip: trobos, kryžiai, įrankiai, apranga. Profesorius juokavo: „Pas mus jokių karūnų, kurios atėjusios iš slavų, – moterys susiriša skaras į ragiukus ir tai tikrai atitinka jų esmę.“
Ypatingą dėmesį A. Žebrauskas skyrė Žemaitijos herbui – meškai. Tiesa, yra pykstančių, kad mūsų herbe vaizduojama meška – su antkakliu, sakančių, kad tas antkaklis nereikalingas. „Bet heraldikos simboliai yra tokie, kokie yra. Jų nepakeisi. Kaip ir žemaičių meškos, kuri – su antkakliu. Yra išlikusi 1447 metų taurė, kurią Kazimieras Jogailaitis dovanojo Krokuvos universitetui, ant jos – žemaičių meška su antkakliu. Tačiau be grandinės, o tai reiškia, kad Žemaitiją 200 metų bandyta pavergti, bet ji nepasidavė ir liko laisva“, – argumentavo lektorius.
A. Žebrausko teigimu, visuose to meto dokumentuose, meno kūriniuose ir visur kitur, kur pavaizduotas Žemaitijos herbas, meška – su antkakliu. „Būnant Romoje teko lankytis pas popiežių, o mano tikslas buvo pamatyti Rafaelio pieštą Žemaitijos žemėlapį, kuriame – Medininkai, Kaltinėnai ir kitos mūsų vietovės. Ir herbas – meška su antkakliu. Paduvoje, pagrindinėje katedroje, yra Šv. Stanislovo koplyčia, kurią savo lėšomis pastatė pasiturintys LDK studentai, joje – du herbai – vytis ir meška su antkakliu. Iš Žemaitijos kilęs architektas Antanas Vivulskis Krokuvoje yra pastatęs paminklą Žalgirio mūšiui, kur Lietuvai atstovauja du herbai, viename iš jų – tokia pat meška. Net Anglijos karalienė, kai buvo minimas Žemaitijos paminėjimo 800-metis, išleido auksinę monetą su Žemaitija. Ir vėl meška – su antkakliu“, – pavyzdžius vardijo profesorius.
Dar paminėta, kad Žemaitija turi du herbus: didįjį, turintį laikytojus, ir mažąjį. Anot A. Žebrausko, herbus su laikytojais turi tik Vilnius, Prezidentas ir Žemaitija. O laikytojai – du: viltį simbolizuojanti moteris su inkaru ir karžygys su atviru kardu. Profesorius šmaikštavo: „Inkaras reiškia, kad Žemaitijai visada priklausė jūra. Ir kai lietuviai sako, kad važiuos prie savo jūros, aš jiems atsakau, kad Baltijos jūra – žemaičių, o jų – Juodoji. Na, o karžygys su atviru kardu reiškia, kad Žemaitijos reikalai dar neužbaigti.“
Tiesa, dar yra užrašas „Patria Una“, reiškiantis, kad Tėvynė yra viena. Čia profesorius vėl juokavo: „Kai kreipėmės į Heraldikos komisiją, mums pareiškė, kad herbo neatkurs. Esą valstybė yra viena, o jei turės žemaičiai, tuoj ir kitiems savų simbolių prisireiks. Tada jiems sakau: parašykite man raštą, kad atsisakote atkurti Žemaitijos herbą, o aš, surinkęs visus dokumentus, kreipsiuosi į Europos heraldikos komisiją, kad ši man pagelbėtų. Jie atsakė: gerai, atkursime, džiugu, kad bent užrašas „Patria Una“ yra. Tačiau jie nežinojo, kad mums ta „Patria Una“ – ne Lietuva, o Žemaitija…“
Beje, žemaičiai turi ne tik savo istoriją, teritoriją, herbą, bet ir istorinę vėliavą, kurią Heraldikos komisija patvirtino 1999 metais, konkrečiu dokumentu įregistruotą atskirą gyvą indoeuropiečių grupės baltų pogrupio kalbą (ne tarmę!) ir net unikalios istorinės žemaitukų veislės žirgus, kurių išsaugojimu itin rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai.
Baigdamas paskaitą A. Žebrauskas reziumavo: „Gaila, kad ir Seime, ir kitur turime daug „patriotų bugailiškių“, kuriems atrodo, kad, jei žemaičiai nori išsaugoti savo kalbą ir tapatybę, tai Lietuvai dėl to kažkodėl bus blogai. Mes sakome: ateitį reikia kurti išsaugant savo savastį. Nes jei jos nesaugome, ką mes tada kuriame? Jei neturėsime savasties, kas mes būsime po 50 metų? Ar pagrindinis valstybės tikslas yra gerai gyventi? Juk gerai gyventi – ne tik kai pilna piniginė, bet ir kai gera širdyje, kai suvoki, kad esi savo žemės žmogus.“