Sedos kautynės – ginkluotas pasipriešinimas, kurio metu lietuviai kariai savanoriai keturioms dienoms sustabdė sovietų tankų ir karių veržimąsi Lietuvos pajūrio link.
Ši istorinė data kasmet pažymima minėjimu, kuris pirmą kartą buvo surengtas 1993-iaisiais. O šiemet sukako 30 metų, kai apie Sedos kautynes mūsų rajone pradėta garsiai kalbėti – mūsų laikraštyje buvo išspausdintas Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio Vlado Kazlausko straipsnis „Mano mesta granata sprogo…“.
Identifikuoti ne visi kariai
Sedos kautynės įvyko 1944 metų spalio 7 dieną, čia kovėsi tik liepos mėnesį į karinį junginį, pavadintą Tėvynės apsaugos rinktine, susibūrę apie šeši tūkstančiai savanorių, tarp jų – 112 karininkų, iš kurių 5 turėjo pulkininko laipsnį.
Tėvynės apsaugos rinktinės štabas iš pradžių įsikūrė Pievėnuose, kur tai žymi paminklinė lenta, po to persikėlė į Plinkšes.
Minint kautynių 50-metį, prie dvaro pastato taip pat buvo pritvirtinta lenta šiam istoriniam faktui atminti.
Sedos kautynėse su gerokai gausesniais sovietiniais daliniais žuvo apie šimtas Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, pavyko identifikuoti tik 58 žuvusiuosius. Nemažai savanorių pateko į nelaisvę, dalis pasitraukė į Vakarus ir išsibarstė po visą pasaulį.
Tapo pavyzdžiu
Kaip kiekvienais metais, Sedos kautynių paminėjimo renginiai prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, po jų prie paminklo žuvusiems Tėvynės apsaugos kariams buvo surengtas minėjimas, kuriame dalyvavo miestelio bendruomenė, šauliai, jaunieji šauliai ir Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“.
Žemaitijos aštuntosios šaulių rinktinės vadas Julius Svirušis kalbėjo: „Mums, tiek šauliams, tiek jauniesiems šauliams, šios kautynės yra svarbios tuo, kad jose dalyvavo gausus būrys tuometinės Lietuvos šaulių sąjungos narių. Ir tai buvo vienas iš svarbiausių mūšių, kur lietuviai sovietams parodė, jog nesiruošia pasiduoti okupacijai. Šie kariai savanoriai nepasidavė, nors mūšio baigtis, atsižvelgiant į priešo gausą – tiek gyvąja jėga, tiek tankais – buvo nuspėjama. Lietuvos gynėjai parodė narsą ir drąsą. Jų kova tapo pavyzdžiu, kad agresorių reikia pasitikti ne gėlėmis, o žūtbūtinėje kovoje.“
Sedos kapinėse žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas trimis šautuvų salvėmis.
Kreipėsi docentas
Pirmą kartą dėl Sedos kautynių į „Santarvės“ redakciją 1992 m. spalį kreipęsis Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, sportininkas ir socialinių mokslų daktaras Vladas Kazlauskas savo laiške rašė: „1944 metų spalio 7 dieną bolševikai sunkiose kautynėse išsklaidė ir iš dalies sunaikino besiformuojančią lietuvių savanorių diviziją. Apie 70 mano kuopos vyrų, buvusių gimnazistų iš Rytų Aukštaitijos, guli Sedos kapinėse. Siunčiu liūdnų metinių proga straipsnį iš paskutinių kautynių, ginant Sedą.“
Tada laikraštis išspausdino V. Kazlausko straipsnį „Mano mesta granata sprogo…“, bet redakcija palydėjo jį prierašu, kuriame buvo atsargiai teigiama, kad šis autorius laikraščiui parašė pirmąkart, autoriaus pavardė visuomenei ir redakcijai beveik nežinoma, už prisiminimų autentiškumą atsako pats gerbiamas autorius, o mūšis prie Sedos dar išlikęs senesnių miesto bei aplinkinių kaimų gyventojų atmintyje.
Minėti buvo tabu
Tik 1993 metų spalio 3-iąją buvo pašventinta pulkininko Mečislovo Kareivos (1901–1944) ir kitų žuvusiųjų Lietuvos kariuomenės savanorių amžinoji poilsio vieta. Tada susirinkę senieji sediškiai dalijosi prisiminimais, buvo atsinešę senas tėvų – karių savanorių – nuotraukas, kurias ilgus metus kruopščiai saugojo slapčiausiose namų kertelėse. Jie neslėpė, kad buvo laikas, kai už šių brangių nuotraukų saugojimą žmonėms grėsė Sibiras.
Ir vis tik Sedos kautynių ir jame dalyvavusių savanorių atminimas liko gyvas – daugelis sediškių mirusiųjų pagerbimo dieną slapčia ant šių kapų uždegdavo žvakutes.
„Sovietmečiu dėl visiems aiškių priežasčių šių kautynių nebuvo galima net minėti. Ta vieta, kur užkasti žuvę kariai, buvo užstatyta pastatu, jame laikomos malkos ir gyvuliai. Tad po Nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia reikėjo tą pastatą nugriauti, o antra – sutvarkyti kapavietę. Pasak senųjų sediškių, kurie dar prisiminė šias kautynes, tiksliausiai jas aprašė Marius Katiliškis romane „Išėjusiems negrįžti“, – kalbėjo minėjime istorinę Sedos miesto praeitį pristatęs Povilas Šverebas.
Požiūris ilgą laiką išliko vienareikšmis
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis akcentavo: priežastis, dėl kurios apie Sedos kautynes garsiai pradėta kalbėti tik 1992-aisiais, yra ta, kad, formaliai žiūrint, Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai buvo pavaldūs vokiečių vermachtui.
Kalbant apie Sedos kautynes bei kitus mūšius, kuriuose dalyvavo Lietuvos savanoriai, šis formalus pavaldumas vokiečiams visiškai nieko nereiškė, nes pastarieji traukėsi į Rytprūsius, nesidairydami ir įsakymų nedalydami.
Būtent Lietuvos karininkai vadovavo kautynėms, kuriomis buvo siekiama užkirsti kelią sovietinei okupacijai, jie priiminėjo savarankiškus sprendimus dėl pasipriešinimo ir kovėsi už savo šalį, už savo tautą.
Amerikos migracijos ir natūralizacijos tarnybos buvo apkaltinusios nemažai lietuvių išeivių, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie neva bendradarbiavo su naciais ir nuslėpė šį faktą. Tad logiška, kad išeiviai nelabai norėjo prisiminti net formalaus priklausymo kokioms nors vokiečių karinėms struktūroms.
Vyko edukacinis žygis
Diena vėliau vyko pėsčiųjų žygis „Didvyrių pėdomis. Laisvės kovos Sedos krašte“, kurį organizavo istorija bei rezistencija besidomintis mūsų rajono gyventojas Kęstutis Sidabras. Daugiau nei 13 kilometrų maršrutą įveikė devyniolika žygeivių iš mūsų rajono ir Kuršėnų, Šiaulių, Biržų, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos.
Žygio metu K. Sidabras jo dalyvius supažindino su kovomis Sedos krašte. Pasiekus Sedą, apie generolo Povilo Plechavičiaus malūne veikusią Sedos komendantūrą papasakojo aktyvi bendruomenės narė, daugelio pilietinių iniciatyvų autorė, buvusi gimnazijos direktorė GenoveitaGricienė.
„Tai buvo pažintinis-edukacinis žygis, kuriam svarbūs šie principai: pažinti, pamatyti, išgirsti ir sužinoti apie mūsų istoriją. Manau, jis galėtų tapti tradicinis. Minčių yra, tačiau maršrutai nebus pririšti prie tos pačios vietos – keliausime vis kitomis vietovėmis, planuojame aplankyti Viekšnių apylinkes, gal trauksime ir Plungės link“, – sakė K. Sidabras.
Nuotr. iš šaulių rinktinės archyvo