Kulių seniūnijoje esantys Reiskiai labiausiai žinomi dėl čia tyvuliuojančių didžiausių Žemaitijos pelkių – Reiskių tyro. Saulašarių rojumi vadinama vieta traukia laukinės gamtos mylėtojus. Kai kuriuos užburia taip, kad jie tyro kaimynystėje ir šaknis įleidžia…
„Aš esu Šviesa, o koks tavo vardas?“ – vos išlipus iš automobilio mus pasitinka maža mergaitė, drąsiai pradedanti pokalbį ir, rodos, per keletą sekundžių sugebanti papasakoti apie tai, ką mėgsta daryti jos brolis Margiris ar kodėl kitam broliui Kaštonui negalima žiūrėti filmukų. Žvelgdamas į būrį vaikų, supranti, kad laukia tikrai šviesus pokalbis. Netrukus jau tenka labintis ir su šios žavingos mažylės tėveliais. Aleksandra ir Marius Riaukai svečius pasitinka nešini gardaus sūrio padėklu! Šie žmonės – šeimos ūkio „Slėnio sūriai“ šeimininkai, skaičiuojantys ketvirtus gyvenimo Reiskiuose metus. „Laisvė“, – Marius trumpai apibūdina priežastį, kodėl jų šeima pasirinko gyvenimą nuošalioje vietoje, kur už lango – miškas, žolynai, ožkų būrys, girdisi varlių choras.
Ypatingi žmonės ypatingoje vietoje
Marius ir Aleksandra – šešių vaikų tėvai. Vyresnėliai trylikos metų Ugnius ir devyniolikmetė Sniegė – iš ankstesnių santykių, ketvertukas mažiausiųjų – jų gražaus bendro gyvenimo liudininkai. Trimetė Šviesa, šešiametis Kaštonas, septynerių Margiris ir metukų Jūra. Kaip sako Aleksandra, vaikų vardai jiems kelia asociacijas su reikšmingomis jų gyvenime vietomis, brangiais atsiminimais. Abu gimę Palangoje, gyvenę didesniuose ar mažesniuose miestuose, galiausiai atsidūrė Žemaitijoje – Reiskiuose.
Čia rado tai, ko ir ieškojo – trokštamą erdvę didelei savo šeimai, sąlytį su gamta. „Prieš atsikraustydami jau turėjome šiokį tokį ožkų ūkelį, tad nebematėme savęs mieste – kelio atgal nebebuvo“, – sako Marius. Be to, nuo Reiskių ir Aleksandros mylima jūra ne taip toli. Nors sugrįžti gyventi į pajūrį vargiai norėtųsi. „Kažkada tris savaites Palangoj prabuvau, jaučiau, kad darosi sunku, asfaltas, mašinos – per daug atvira viskas. Čia visai kas kita, atsiguli ant žolės ir žiūri į debesis…“ – šypsosi Aleksandra.
„Kai čia atsikėlėme, vien šabakštynai buvo“, – prisimena Riaukai. Tačiau gyvenimas atokioje sodyboje negąsdina. Kur geriau nei čia pajausi visus gamtos virsmus? Nebent gyvenant jurtoje. Tokios patirties šeima irgi turi!
Sūrininkystė – gyvenimo būdas
Užsukę pas Riaukus ne be priežasties buvome pavaišinti sūriais. Marius ir Aleksandra – sūrininkai. Jau aštuonerius metus jie užsiima naminių sūrių darymu. Ne tų įprastų lietuvio gomuriui varškės sūrių, o turinčių specifinį skonį ir kvapą. Riaukų šeimos ūkio „Slėnio sūriai“ ženklas atpažįstamas kaip autentiškus rankų darbo fermentinius, brandintus, pelėsinius sūrius gaminantis ūkis.
Jų produkcija, kaip pajuokauja Marius, smirda Prancūzija. Riaukų daryti sūriai pamalonintų net išrankiausio gurmano skonį. Ar teko ragauti sūrio su anglimi? O štai sūris su baravykais savo skoniu nė kiek nenusileidžia pasaulyje žinomo sūrio su trumais skoniui!
„Kreivi, šleivi tie mūsų sūriai, tačiau tuo jie ir skiriasi nuo gamyklinės produkcijos. Stengiamės nekopijuoti, o kuriame savo receptus, ieškome įvairesnių skonių“, – pažymi sūrininkai. Šalavijas, meškinis česnakas, pelenai, petražolės… Kaip sako Marius, sūris yra kiekvieno sūrininko identifikavimo kodas – kiekvienas turi tik sau būdingą gamybos technologiją, savo receptus ir pan.
„Mes tikrai nesame verslininkai“, – etikečių kratosi Riaukų šeimos galva. Daryti sūrius jiems yra gyvenimo būdas. Nesvarbu, kad laiko, reikalingos energijos ir fizinio darbo sąnaudos šiame darbe yra ypač didelės, o rezultato reikia palaukti: sūrį privalu brandinti net keletą mėnesių. Nesvarbu ir tai, kad atrasti pirkėjų ne taip ir lengva. „Plungiškiai labai konservatyvūs, atsargiai vertina kitokį skonį“, – mano Marius, kuris neslepia, jog vis dar ieško būdų, kaip atrasti kelią į žmonių… skonio receptorius.
Turi Riaukai viziją, kuri, tiki, ateityje virs realybe. Žvelgiant į Vakarų šalių pavyzdžius, kur šeimos ūkių produkcija pasiekiama tiesiog apsilankant vietoje, ir mūsų pašnekovų neapleidžia mintis, kad jų sodybą vieną dieną taip pat atras žmonės, kurie norės pasėdėti gamtos prieglobstyje, paragauti „Slėnio sūrių“ gaminių užkandant Aleksandros gamintais įvairiausiais pagardais iš eglių ūgliukų, rabarbarų ar obuolių, užpiltų rožių vandeniu – viskas iš gamtos ir ką užaugina ši šeima. O kur dar galimybė atsigerti svetingų šeimininkų siūlomos vingiorykščių arbatos ar kmynų giros!
„Sukursime žemaitišką Provansą čia“, – šypteli Marius.
Nori dalytis
Riaukai tikrai negyvena atsiskyrėliško gyvenimo. Inteligentiška pora, kaip paaiškėjo, įsiliejo į Kulių bendruomenės gyvenimą. Marius su malonumu atsiliepė į kvietimą surengti savo sūrių degustaciją ir pristatymą per Kuliuose vykusią „Sambrėškio“ šventę. „Pirmą kartą vedžiau tokį edukacinį užsiėmimą, labai patiko“, – mena jis.
Negana to, pasirodo, M. Riauka ne tik sūrius daro. Jo rankose gimsta ir įvairūs keramikos dirbiniai. Dar prieš karantiną su Kulių bendruomene buvo sukalbėta dėl šio amato pamokų vietos žmonėms. Keletą susitikimų spėta surengti, tikimasi, jog pratęsimas bus. „Jei gali dalytis, turi kažką duoti kitam, tai kodėl ne, juk tai labai gražu“, – vyro indėlį į bendruomenės gyvenimą vertina Aleksandra.
„Bendruomenei reikia atiduoti savo duoklę. Juk jei nori važiuoti autobusu, turi nusipirkti bilietėlį, tai labai paprasta, keramika – mano bilietėlis bendruomenei“, – filosofiškai nutęsia mintį ir Marius.
Artėja Joninės. Aleksandra su Mariumi šiemet jas pasitinka su mintimi savo sodyboje surengti sūrių „kaštavonę“. Ir ne tik. Sodybos šeimininkai žada turiningą laiką, įdomių istorijų iš sūrių „gyvenimo“, pažintį su auginamomis ožkomis, o norintiems – ir poilsį po atviru dangumi. Savo sodyboje rengti šeimų stovyklas, edukacinius užsiėmimus – dar viena Riaukų vizija. „Mūsų sūriai reikalauja gyvo bendravimo ir kompanijos“, – pabrėžia svetingieji „Sūrio slėnio“ šeimininkai, pakvietę pasivaikščioti po jų valdas.
Sėkmės Aleksandrai ir Mariui Riaukoms! Skanūs sūriai, šauni šeima, tegyvuoja Riaukos Reiskiuose! P. S. Noriu į „kaštavones”!!!