Užgavėnių dieną, antradienį, nuo pat ryto po Rietavo aikštę žvalgėsi nematyta „dama“. Nelinksmas buvo jos žvilgsnis, matyt, jautė, kad ne prieš gera į miesto centrą atvežta. Kiek vėliau, jau popiet, šalia pakvipo dūmais: kažkoks skrybėlėtas ponas, čia pat užsikūręs ugnį, šiupinį virė. Vakarop, gal to viralo kvapo suvilioti, į aikštę pradėjo rinktis žmonės.
Susirinko jų daug: ir savų, kasdien gatvėje sutinkamų, ir niekur nematytų, keistai apsitaisiusių, ryškiai išsipaišiusių, žmogystų. Drąsiau nei patys miestelėnai šeimininkavo persirengėliai. Iš jų tarpo labiausiai išsiskyrė dvi personos: viena aukšta sulysusi, kita gerai įmitusi, aptingusi.
Iš pirmo žvilgsnio galėjai pagalvoti, kad čia du draugai su savo kompanija į Rietavą užsuko – abu draugiškai blynus ragavo, „baronkomis“ džiaugėsi, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai didžiausi konkurentai Kanapinis ir Lašininis.
Kanapinis reikalavo Lašininio atsitraukti ir užleisti vietą jam – pavasario pranašui. Pastarasis be kovos nebuvo linkęs pasiduoti. Varžėsi jiedu dėl visko, o labiausiai dėl aikštėje besisukinėjančios jaunosios apdarais pasipuošusios mergelės. Ilgai aiškinosi, kuris iš jųdviejų šaunesnis: ir dainų varžytuvės surengė, ir maišais mušėsi, ir ratelius vedė. Makalavosi lyg du ožiai vienas kitam šonus baksnodami, kol galiausiai per žiemą aptingęs Lašininis pripažino Kanapinio pranašumą.
Ir tada jau smaginosi nugalėtojas – jaunąją pagavęs šokdino ir visus prie stalo kvietė. Vaišinosi šventės dalyviai mieliniais ir „čirviniais“ blynais su „marmaledu“, kirto skanius rūkytus lašinius, prie jų naminės duonos prikąsdami, ragavo dešrų, sumuštinių, stebuklingojo urėdijos vyrų gėralo, mėgavosi skrybėlėtojo pono išvirtu šiupiniu. Taip skanu buvo, kad niekas saiko nepaisė – kišo į pilvus, kiek tik tilpo, kad ilgą gavėnios laikotarpį vien prisiminimais apie riebius valgius sotūs būtų.
Vėliau visi į ratelį stojo. Tol suko aplink aikštę, kol buvo suskaičiuoti. O rato nemažo būta – 203 šokėjai jame kojas kilojo. Linksmybių įkarštyje ugnyje paskendo liūdnoji „dama“ – Morė. Kartu su ja sudegė visos žiemos blogybės, užleisdamos vietą pavasariui. Džiūgaudami, kad šiemet žiemos per daug varyti nereikėjo – ji neprašoma iš laukų, pievų ir miesto gatvių pasitraukė, žmonės Užgavėnių vakarą į namus neskubėjo.
Taip pat smagiai Užgavėnes šventė labardiškiai ir medingėniškiai.