Tyliai kritusios snaigės baltu pūku užklojo žaliaskares egles ir šiltai pridengė nuogas lapuotynų šakas. Persiritome per pusiaužiemį, tad vis ilgesnės darosi dienos.
Prieš kurį laiką išsiruošiau į Žemaitijos nacionalinio parko Ilgio botaninį-zoologinį draustinį. Mašiną palikau aikštelėje už Beržoro.
Su slidėmis čiuožiu per Beržoro ežerą prie žvejų. Per storą sniego sluoksnį sunkiasi vanduo, ir slidės iškart pasunkėja, apkimba. Pasilabinu, pasidomiu žvejų bilietais, laimikiu. Žvejai tvarkingi, turi kas priklauso, tik skundžiasi, kad kimba maži žuveliokai.
Sunkiai iriuosi link Beržoro salos – hidrografinio gamtos paveldo objekto. Nors senesniuose žemėlapiuose rodoma, kad tai viena sala, bet ją aplankius ne sausros metu matosi, kad ji susideda iš dviejų atskirų salelių, iš kurių pietinė – gerokai mažesnė. Beržoro saloje vyrauja liepos, bet yra pavienis ąžuolas, kelios žaliaskarės eglės, juodalksniai. Joje miegojusios stirnos, straksėjusios audinės, likusios maisto ieškančios lapės pėdsakai.
Iš ežero žvelgiant į Beržoro kaimą, gražiai išryškėja ant kalvelės palypėjusi senų medžių apsupta medinė bažnyčia. Kiek labiau kraštovaizdį trikdo mūriniai neužbaigti pastatai rytiniame bažnytkaimio pakraštyje.
Iš salos patraukiu link Pakryžinės pelkės, kuri prasideda ties pietiniu Beržoro ežero pakraščiu ir maždaug už 700 metrų susijungia su Ilgiu. Ši du ežerus jungianti pelkė liudija tai, kad kažkada jie buvo labai glaudžiai tarp savęs susiję. Šiuo metu Pakryžinės pelkė, kaip ir daugelis kitų pelkių, dėl klimato kaitos sausėja, užauga pušaitėmis, berželiais. Joje, iš visų pusių supamoje miškų, saulė jau šildo. Taip ir norisi stovėti, grožėtis žiemos sukurtais peizažais, pagražintais ir į sniego pūkų patalą įsuptais medeliais, augalų stiebeliais, išraitytais sniego ornamentais. Rymoti, grožėtis ir klausytis žiemos baltumo, kurį sutrikdo tik smengančio sniego duslus garsas, pavienių ar būreliais skraidančių paukščiukų čirpenimas.
Įstrižai kirtusi pelkę šliuožiu prie jos besišliejančio miško pakraščiu, kuris irgi šildosi saulės spinduliuose. Čia girdžiu, kaip nematomi ciksi mažiausi mūsų krašto sparnuočiai nykštukai, retkarčiais viena kitai trumpus signalus siunčia įvairių rūšių zylės, lyg medžio žievės lopinėliai kamienu zuja du melsvi bukučiai ir aukštyn kopia vienas kanapėtas liputis.
Po užšalusiu ledu vos vos gurgenantis šaltiniuotas upelis nuveda iki pat Ilgio ežero. Atsiveria net 114 hektarų plotą užimanti vandens telkinio platybė. Dalis jo užpavėsinta, kita – nušviesta saulės ir lyg paskendusi menkame rūke.
Neatlaikiusi leidžiuosi per ežerą. Ir vėl ta pati bėda – storą sniego dangą semia vanduo, apkimba slidės. Ant ežero – nė vieno žvejo, matyt, per tokį sniego ir vandens mišinį nesiryžta brautis.
Pasigrožėjusi žmonių netrikdomo ežero panoramomis, pasuku atgal, kylu į mišku apaugusią keterą, kuri skiria Ilgio ežerą ir visai greta esantį nediduką Žiedelį. Pavydžiu lengvai sniego paviršiumi slystančioms liepų sėkloms, nes man su apledijusiomis slidėmis sunku iš gilaus ežero duburio ropštis kalnan. Pakeliui apžiūriu stirnų atkastus ir apskabytus mėlynojus ir iki žemės sniege iškastas miegojimo vietas.
Nelengva šiuo metu žvėrims, paukščiams. Gerai, kad juos kuo mažiau trikdo tokie įsibrovėliai kaip aš, todėl kuo skubiau iriuosi link pakelėje paliktos mašinos.
