Pateikiame kraštotyrininko Konstantino Bružo etnografinius atsiminimus apie „ledo pramogas” Žemaičių Kalvarijos apylinkėje (užrašyta 1970 metais).
Pačiūžos (ledžingos) buvo karščiausia daugumos mūsų apylinkės berniukų svajonė. Ledo netrūko. Juk per patį kaimo vidurį tekėjo vandeninga ir išsiliejanti Varduva, kuri visuomet užšaldavo ištisiniais lediniais ežerais. O kituose kaimuose – pelkės, upeliai, tvenkiniai.
Aš irgi turėjau čiuožinėjimo aistrą ir esu patyręs visas ano meto čiuožinėjimo nesėkmes.
Pirktinių pačiūžų daugelis ir nematė. Visų tėvai buvo taupūs. Nagingesnieji berniukai ledžingas dirbo patys. Kartais jiems padėdavo vyresnieji, bet retai. Aš nepriklausiau prie nagingųjų. O kai po kelių metų pastangų įsigijau tikrą pačiūžą, nežinia, kodėl greit ją vėl praradau.
Norėdami pasidaryti ledžingą, pirmiausiai pasiruošdavo maždaug pėdos ilgio pagalį, kuris iš galo panašėjo į trikampį. Po to prie vienos (apatinės) trikampio briaunos pritvirtindavo kokią nors geležinę „pavažėlę”, pvz., kibiro lanką, storą vielą ar kt. Tos „pavažėlės” užpakalinis galas būdavo trumpas ir tiesus, o priekinis – ilgas ir užlenktas. Iš abiejų galų – stiprios virvutės. Dažniausiai darydavo tik vieną ledžingą. Rišdavo prie dešiniosios kojos ant klumpės. Dėl stiprumo dar prisukdavo pagaliuku. Kadangi tokie čiuožėjai buvo klumpėti, atsispirti su kairiąja koja į ledą buvo neįmanoma. Kad koja neslystų, prisirišdavo „černagą”. Tai nedidelė keturkampė lentelė su vinimis ir virvutėmis. Taip pasiruošę, galėdavo čiuožti tik „šlubuodami”.
Vaizdas nekoks. Tai jautė ne vienas. Mergaitės vengė ledžingų (ne pačiūžų). Juk kaip atrodys šlubuojanti gražuolė! Tikra gėda. Tai jos šiaip sau ledu bėginėdavo arba įsibėgėjusios klumpaitėmis gracingai čiuožė.
Bet vyrai iš šlubumo rado išeitį. Šlubis tai šlubis, bet pamėgink jį pralenkti! Retai kada apsieidavo be varžybų. Dažniausiai – dviese, trise. Kas greičiau? Kas pirmas? Ir pasileisdavo… Nuo „černagų” smūgių traškėdavo ledas. Greit pradėdavo tolti… O juos palydėdavo kažkoks ledinis giedojimas: šaltas, spiegiantis… Net nežemiškas: tartum kas būtų užgavęs suledėjusią būtybę, sudrumstęs žiemos ramybę. Žinoma, greit paaiškėdavo, kas yra ir pirmas ir nepralenkiamas… Toks matėsi iš akių, šiems sugrįžus.
Būtina paminėti dar vieną ledo pramogą. Buvo toks įrengimas ant ledo, kuris sukyne vadinosi. Tam entuziastai ruošdavosi nuo rudens (tokiais neretai buvo ir suaugę berniukai). Kur nors aptvinusioje pievoje ar net pačio tvenkinio viduryje iš anksto įbesdavo ilgą ir storą kuolą. Žiemą jis apšaldavo. Reikalui esant, užmaudavo vežimo ratą. Prie rato – kartį, o prie jos roges pririšdavo. Šventadienių pavakariais susirinkdavo mėgėjai. Vieni sėdėjo, kiti – suko.
Kiek juoko, triukšmo!..
Kaip būtų miela ir šiandien tokiomis rogėmis pasisukti. Ir tai galima. Deja, tam dabar niekas neturi laiko. Visi skuba pasidaryti turtingi, bet linksmi – ne.
– Enam pašliukštinėti!..
– Enam pasėsoktė ont leda!..
Tie ir panašūs raginimai kaimuose ir miesteliuose visai išnyko. Be pėdsako! Kinas ir televizoriai įsibrovė į jaunimo buitį. Nyksta vandenys, grynas oras ir, žinoma, sveikata, natūralus klegesys. O be šito – kaip gyventi?!
Parengė A. KUPRELYTĖ
A. Kuprelytės nuotr.
