Tapti lakūnu. Tarybiniais laikais tokia buvo, ko gero, kas antro berniuko svajonė. Iš Žlibinų kilęs 35-erių Zigmas Gaubys lakūnu tapti sako nesvajojęs, tačiau juo tapo. Vaikystėje jis turėjęs kiek kitokių norų – tapti tolimųjų reisų vairuotoju, bet dabar keleivinio lėktuvo vairalazdės į sunkvežimio vairą jis nebekeistų. Kildamas į padanges, vyras jaučiasi atradęs tikrąjį savo pašaukimą. Beje, lygiai prieš savaitę Zigmas ir jo kolegos aviatoriai minėjo profesinę šventę – balandžio 12-oji yra Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena.
– Esate žlibiniškis. Trumpai papasakokite, kada ir kokioje šeimoje gimėte, augote, kurią mokyklą baigėt?
– Gimiau 1975 metais. Esu pagrandukas žlibiniškių Janinos ir Zigmo Gaubių šeimoje. Turiu dvi vyresnes seses, abi jos – muzikantės, groja smuiku. Visą vaikystę praleidau Žlibinų kaime. Puikiai pamenu savo pirmąją mokytoją Nijolę Šaltupienę. Mokiausi Žlibinų devynmetėje. Kaip ir visus kaimo vaikus, domino žaidimai gamtoje, sportas mokyklos stadione, tekdavo ir žemės ūkio darbų imtis.
– Gal jau vaikystėje svajojote tapti pilotu?
– Kiek pamenu, aviacija man buvo kažkas panašaus į kosmosą – toli ir nepasiekiama. Aerodromo šalia kaimo nebuvo, lėktuvus matydavau tik labai aukštai ir iš toli. Turbūt tik kelis kartus išvydau virš kaimo praskrendantį mažą lėktuvėlį, tempiantį sklandytuvą. Dar vasarą Palangoje, prie jūros, matydavau kylančius ir tupiančius keleivinius orlaivius. Iš tikrųjų svajojau būti didelio tolimųjų reisų automobilio vairuotoju – kaip abu mano mamos broliai, gyvenantys Plungėje.
– Kur mokėtės, baigęs Žlibinų pagrindinę mokyklą? Kokie buvo mėgstamiausi jūsų mokomieji dalykai mokykloje?
– Žlibinų mokyklą baigiau kone vienais penketais, tačiau toli iš namų išvykti nenorėjau. Taigi planavau važiuoti mokytis į Plungės žemės ūkio mokyklą. Tačiau tuometinio Žlibinų kolūkio pirmininkas Romutis Mažrimas per atestatų įteikimą mano sumanymui paprieštaravo, sakydamas, kad su tokiais pažymiais nevalia rinktis profesinės mokyklos, esą reikėtų tęsti mokslus vidurinėje. Tėveliai tam, aišku, neprieštaravo (gal net labai džiaugėsi), aš pats irgi nesispardžiau. Taip atsidūriau Plungės 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Baigiau gana sėkmingai, tačiau laukė sunkiausias sprendimas – ką daryti toliau?
– Kur studijavote? Kokią profesiją pasirinkote ir kas būtent pastūmėjo į tą sritį?
– Atrodo, prieš pat baigiamuosius egzaminus į rankas pakliuvo skelbimas, kviečiantis studijuoti naują specialybę nepriklausomoje Lietuvoje – orlaivių pilotavimą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos institute (dabar – VGTU Antano Gustaičio aviacijos institutas). Iki tol Lietuvoje orlaivių pilotai nebuvo rengiami, visi mokslus baigė tuometinės TSRS aviacijos mokyklose.
Taigi tas skelbimas taip ir liko mano mintyse iki pat mokyklos baigimo. Baigęs nutariau išbandyti sėkmę. Priėmimo sąlygos baugino, tačiau man pavyko.
– Papasakokite apie studijas ir pirmuosius skrydžius.
– Nepaprastai įdomios studijos truko penkerius metus. Skraidymai prasidėjo po antrųjų mokslo metų Kyviškių aerodrome prie Vilniaus. Skraidėme mažais, tačiau patikimais JAV dviviečiais „Cessna 152“ ir keturviečiais „Cessna 172“ lėktuvėliais. Tada apskritai pirmąjį kartą pakilau į padangę!!! Jausmo, tada apėmusio, negaliu apsakyti – tai buvo KAŽKAS… Iki tol nebuvau skridęs jokiu skraidančiu aparatu. Ir galiu pasakyti, kad man labai patiko.
– Kokius lėktuvus teko pilotuoti?
– 1998 metais baigiau institutą ir gavau orlaivio piloto-inžinieriaus diplomą. Tačiau tai dar nereiškė, kad galiu skraidinti keleivius. Praėjo beveik dveji metai, kol turėjau teisę sėsti į rusiško keleivinio 120 vietų turbo reaktyvinio trijų variklių orlaivio „YAK-42D“ dešinįjį krėslą ir imtis orlaivio antrojo piloto pareigų. Taip 1999-ųjų pabaigoje tapau visateisiu licencijuotu civilinės aviacijos pilotu ir pradėjau dirbti kompanijoje „Lietuvos avialinijos“.
Pirmasis darbas užsienyje buvo komandiruotė į Karačį (Pakistane) ir skrydžiai po Pakistaną bei Jungtinius Arabų Emyratus. Ten turėjau galimybę išmokti skraidyti vakarietišku 105-120 vietų orlaiviu „Boeing 737-500“. Ir ten buvau antrasis pilotas. Orlaivių „YAK-42D“ ir „Boeing“ skirtumai – didžiuliai. „Boeing“ – tikra vakarietiška technika, puiki piloto darbo vieta.
– Kur dirbate dabar, kokios jūsų pareigos? Ar lėktuve pagal pareigas esate vyriausias asmuo?
– „Boeing 737-500“ skraidžiau „Lietuvos avialinijose“, po to – „Flylal“ iki 2006 metų rudens. Nuo tada pradėjau dirbti Latvijos oro bendrovėje „airBaltic“. Iš pradžių trejus metus skraidžiau iš Vilniaus oro uosto, paskui teko keltis dirbti ir gyventi į Rygą. Maždaug po pusantrų metų „airBaltic“ pasiūlė tapti orlaivio vadu – vyriausiuoju pagal pareigas, išmokstant skraidyti olandų gamybos turbo propeleriniu 50 vietų lėktuvu „Fokker 50“, kuriuo skraidau iki šiol.
Orlaivio įgulą sudaro du pilotai ir palydovės. Orlaivio kabinos kairėje pusėje paprastai sėdi orlaivio vadas, dešinėje – antrasis pilotas. Palydovių skaičius priklauso nuo orlaivio dydžio – nuo vienos iki keliolikos.
– Kokios savybės būtinos pilotui?
– Orlaivio pilotas nėra supermenas. Gal tokie būdavo ar norėdavo būti prieš 50 metų. Žinoma, turi būti sveikas, savimi pasitikintis, bet nepervertinantis savo galimybių, gebantis dirbti kolektyve, žingeidus, išmanantis matematiką, fiziką, meteorologiją, geras psichologas.
– Ar visi jūsų skrydžiai buvo sklandūs?
– Kol kas visi skrydžiai klostėsi gana sklandžiai, be kažkokių ypatingų nutikimų. Bet kokiems technikos nesklandumams, oro sąlygų pablogėjimui įveikti esame dukart per metus įtemptai treniruojami tikro lėktuvo treniruoklyje.
– Ar iš keleivių sulaukiate padėkų už sėkmingą skrydį, o gal, atvirkščiai, išsakomi priekaištai?
– Priekaištų, kaip ir padėkų, tiesiogiai iš keleivių mes negauname. Jų linkėjimus – ir gerus, ir blogus – jau po skrydžio perduoda mūsų orlaivio palydovės.
– Kokiais maršrutais skraidote?
– Mano orlaivis „Fokker 50“ vadinamas trumpųjų ir vidutinių nuotolių lėktuvu. Taigi mano skrydžiai trunka iki 1,5 valandos ir yra apie 800 km atstumo. Paprastai iš Rygos skraidau į Vilnių, Kauną, Palangą, Taliną, Tartu, Kaliningradą, Suomijoje į Helsinkį, Tamperę, Turku, Laperantą, Rovaniemį, Oulu, Lenkijoje – į Varšuvą, Gdanską, į Minską, Kišiniovą, Stokholmą, Goteburgą, Kopenhagą, Oslą, Hamburgą, Hanoverį ir kitur.
– Kaip lakūnai švenčia profesinę šventę? Ar geras jūsų kolektyvas?
– Kažkaip ypatingai nešvenčiam. Malonu, kai pasveikina, pats irgi, jei nepamirštu, pasveikinu kolegas. Kolektyvas gana didelis, keli šimtai pilotų ir dar daugiau orlaivio palydovų. Dirba įvairių tautybių žmonės: yra lietuvių, latvių, rusų, švedų, danų, norvegų, suomių, lenkų, anglų, prancūzų, olandų, vengrų, slovakų ir t. t. Darbe šnekamės angliškai, visi dokumentai – anglų kalba. Po darbo – kas kaip mokame.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Labai džiaugiuosi savo šeima. Žmona Eglė – iš Šilutės. Susipažinome darbe… Mat Eglė dirbo orlaivio palydove „Lietuvos avialinijose“. Dukrytei Aušrinei – beveik dveji metukai. Ji jau daug kartų skraidė lėktuvu ir nuo pirmųjų dienų nejaučia jokio diskomforto keliaudama. Ką tik susilaukėme ir antrojo vaikelio – sūnelio Žygimanto. Tikiuosi, kelionės lėktuvu ir jam patiks. Dėl darbo su šeimyna esame persikėlę gyventi į Latviją. Tiesa, bent kartą per mėnesį grįžtame ir į savo butą Vilniuje.
– Ar žmona jau apsiprato su tuo, kad kiekviena jūsų darbo diena – rizika, ar vis dar jaudinasi, išleisdama jus į skrydį?
– Jei atvirai, net nežinau, ar ji labai jaudinasi dėl to, kad darbas rizikingas. Manau, didesnė rizika yra sėdėti automobilyje. Aišku, esant blogoms oro sąlygoms – stipriam vėjui, rūkui, pūgai – jaudinasi daugiau. Aš stengiuosi paskambinti ir nuraminti. Be to, ji pati dirbo ir žino, koks tai darbas. Visur riziką stengiamės sumažinti iki minimumo. Niekada nebūna – „gal šį kartą praeis“.
– Ar dažnai pasirodote Žlibinuose? Ar jaučiate nostalgiją gimtosioms vietoms, žemaičių tarmei, mamos virtuvei?
– Į Žlibinus grįžtu ne taip dažnai, kaip norėčiau. Šiuo metu džiaugiuosi, jei pavyksta bent kartą per porą mėnesių. Tačiau su tėveliais pasimatome dažniau – jie kartais patys atvyksta aplankyti su pilnu puodu cepelinų ar kitų mamos skanumynų. Žemaitiškai kalbu visur, kur yra žemaičių. Rygoje su kolegomis žemaičiais irgi kalbamės tarmiškai. Be to, ir latviai, manau, geriau supranta žemaitiškai nei lietuviškai.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės padangėse ir, žinoma, žemėje.
