Žmonės, kurie darydami mažus darbus keičia pasaulio veidą

Briliantais sutviskęs vasario šerkšnas jubiliejinį metų vėrinį dovanojo Rietavo trečiojo amžiaus universiteto vadovei Alvyrai Andrijauskienei. Savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį sukaktuvininkė pasitiko kupina gyvenimo džiaugsmo ir energijos, kuria dosniai dalijasi su savivaldybėje gyvenančiais senjorais. „Abipusis jausmas – duoti ir gauti dvasios peno. Man gera matyti, kad kiti laimingi“, – su šypsena sakė jubiliatė.

Vietoj užtarnauto poilsio – senjorų senatvę puošianti veikla
„Mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės, darydami mažus, gerus darbus, pamažu keičia pasaulio veidą“ – šiais prozininkės Vandos Juknaitės žodžiais norisi pradėti straipsnį apie moterį, dovanojančią savo žinias ir laiką, energiją ir meilę žmonėms, peržengusiems slenkstį, už kurio gyvenimo tarpsnis vis dar bauginančiu senatvės pavadinimu. Laimei, pasaulį keičiantys permainų vėjai keičia ir šiuolaikinio pensininko įvaizdį. Prie kintančio požiūrio į senatvę ženkliai prisideda ir tokių asociacijų kaip trečiojo amžiaus universitetai veikla.
Idėja Rietave įkurti senjorus suburiantį Trečiojo amžiaus universitetą (TAU) gimė 2010 metais, kaip tik tada, kai septyniasdešimtmetį perkopusi A. Andrijauskienė nusprendė baigti dėstytojos karjerą Žemaitijos kolegijoje.
„Supratau, atėjo metas trauktis ir užleisti vietą jaunesniems kolegoms. Su direktoriumi Jonu Eugenijumi Bačinsku aptardama išėjimo iš darbo niuansus išgirdau klausimą: „O ką veiksi toliau?“ Apie tai buvau daug mąsčiusi – juk ir pensinio amžiaus žmogui norisi gyventi! Žinojau, kad Lietuvoje kuriasi trečiojo amžiaus universitetai, tad turėjau minčių įsijungti į tokios asociacijos veiklą. Šiais planais anuomet ir pasidalijau su J. E. Bačinsku. Po mėnesio sulaukiau netikėto jo pasiūlymo – universitetą steigti Rietave. Idėja sužavėjo. Per steigiamąjį susirinkimą padrąsinta visų pažado padėti sutikau prisiimti su asociacijos įkūrimu ir veikla susijusius rūpesčius. Ir tikrai dirbu ne viena. Yra puikių, nuoširdžių žmonių, kurie man padėjo ir padeda“, – prisiminė TAU įkūrimo istoriją A. Andrijauskienė.
„…Žaidimas pradėtas ir jo nenutrauksi“
Universitetui studentų nepristigo. Rietavo savivaldybės senjorai greitai suvokė, kad atsirado būdas įterpti į savo kasdienį gyvenimą naujų spalvų, nuostabi galimybė bendrauti su panašaus amžiaus žmonėmis, keliauti, įsitraukti į kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Universiteto klausytojams veiklos tikrai netrūksta: gydomoji gimnastika vandenyje, kineziterapija ant kilimėlio, linijiniai šokiai, „Nirvana fitness“ mankšta. Kai kaulai ir sąnariai nesustingę, atsiranda jėgų dalyvauti respublikinėse senjorų sporto universiadose, šokti šokių studijoje.
Pasirūpinama ne tik kūnu, bet ir siela. Senjorai dainuoja, mokosi tapybos, karpinių ar lipdymo meno kūrybinėse dirbtuvėse, lanko paskaitas, kurias jiems aktualiomis temomis skaito kviestiniai lektoriai, susitinka su įdomiais žmonėmis.
„Universiteto klausytojai daug sužino, bendraudami tobulėja, darosi mandagesni, kultūringesni. Man gaila inteligentijos, kuri prie mūsų neprisijungia manydama, kad pati gali susirasti sau įdomios veiklos. Universitetas suteikia senjorams antrą gyvenimą. Daug užsiėmimų turintiems neberūpi amžius, jie džiaugiasi gyvenimu, ir dėl to stengtis verta. Kuo mažiau galvoju apie save: kad man skauda, nenoriu, negaliu. Galvoju apie žmones ir dirbu iš „dūšios“. Visada atsiras tokių, kuriems kažkas nepatiks, kurie kritikuos tavo darbus, bet juk gyvenimas ne smėlio dėžė, iš kurios įsižeidęs gali išlipti kada panorėjęs. Žaidimas pradėtas ir jo nenutrauksi…“ – kalbėjo A. Andrijauskienė.
Rietavas – daugiau negu tėviškė
Rietavo trečiojo amžiaus universiteto vadovė džiaugiasi galinti būti naudinga savo kraštui. Taip ji dabar vadina Rietavą, nors yra kilusi iš Žemytės kaimo, esančio Skuodo rajono vakarinėje dalyje, prie pat sienos su Latvija.
Jauniausia daugiavaikių tėvų dukra vienintelė iš šeimos turėjo galimybę siekti mokslo. Mokėsi gerai ir, jeigu ne kaimo vaikui sunkiai įkandama rusų kalba, Lenkimų vidurinę mokyklą būtų baigusi su medaliu. Stojimo dokumentus abiturientė išsiuntė į Kauno medicinos institutą. Nuvažiavusi laikyti stojamųjų egzaminų, sužinojo, kad į stojančiųjų sąrašą ji neįtraukta dėl klaidos asmens dokumentuose (gimimo liudijime jos pavardė buvo Savickytė, o pase – Savickaitė). Per dieną grįžti į Skuodo rajoną, pasikeisti pasą ir spėti į egzaminus tais laikais nebuvo įmanoma. Susitaikiusi su likimu, mergina dokumentus nunešė į Kauno žemės ūkio akademiją. Ten klaidos dokumentuose niekas net nepastebėjo. Taip ne svajonių, o likimo vedama mergina įgijo mokslinio agronomo su ekonomikos pagrindais specialybę. Jaunai ekonomikos dėstytojai Vabalninko žemės ūkio technikume pirmieji karjeros žingsniai nebuvo lengvi: dieną mokė jaunimą, o vakare mokėsi pati. Semtis pedagoginių žinių nusprendė važiuoti į Maskvos Timiriazevo akademijos Pedagogikos institutą.
Baigusi studijas Maskvoje, Alvyra ieškojo naujos darbo vietos. Norėjo gyventi arčiau tėviškės, arčiau savo senstančių ir vis dažniau pagalbos reikalingų tėvų. Paieškos atvedė į Rietavą. Žemės ūkio technikume gavo botanikos ir ekonomikos dėstytojo vietą. Ten susipažino su būsimuoju vyru Kostu Andrijausku. Po kurio laiko kolegos susituokė. Taip abu skuodiškiai pamažu, bet ilgam suleido šaknis į Oginskių krašto žemę.
Su žemės ūkio specialistus ruošiančia mokymo įstaiga dėstytoja išgyveno visas pertvarkas – nuo technikumo iki Žemaitijos kolegijos. Didėjant pedagoginio darbo patirčiai, augo ir einamos pareigos – kolegijoje A. Andrijauskienė paskirta Ekonomikos ir vadybos katedros vedėja. Sukauptas ekonomikos žinias panaudojo rengdama mokomuosius metodinius leidinius. Paskutinis išleistas autorės darbas – mokomasis vadovėlis „Įmonių ekonomika“. Savo pedagoginę karjerą A. Andrijauskienė baigė, kaip jau minėjome, 2010 metais.
Palinkėjome sveikatos ir gražios šventės
„Žmogus planuoja – Dievas juokiasi“ – šią frazę per pokalbį su A. Andrijauskiene išgirdome ne kartą. Todėl ir neprašėme pasidalyti su mumis ateities planais. Sveikindami garbingos sukakties proga, linkėjome sukaktuvininkei sveikatos ir gražios šventės. Nuoširdžių apkabinimų jubiliatė, matyt, sulaukė ir iš savo vaikų – Vilniuje gyvenančių sūnaus Mariaus ir dukros Lauros, anūkų Emilijaus ir Barboros, iš savo vadovaujamo universiteto klausytojų, draugų.
Gal ne tik linkėjimų, bet ir padėkos žodžių. Nes negalime nepadėkoti žmonėms, dosniai dovanojantiems savo žinias ir laiką, darantiems mažus darbus, kurie keičia pasaulio veidą.