Sausio 29-ąją sukaks 170 metų, kai gimė Antanas Biržiška, gydytojas, aušrininkas, lietuvių liaudies dainų rinkėjas. Ši neeilinė asmenybė gyveno ir dirbo Viekšniuose. Čia pat, senosiose kapinėse, atgulė amžinojo poilsio.
Neišdildomą antspaudą mūsų krašto istorijai paliko ir jo sūnūs – garsieji profesoriai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos.
Asmenybė – autoritetas
Apie Antaną Biržišką daug informacijos, įvairios medžiagos surinko ir straipsnį „Antanas Biržiška – daktaras, tėvas, žmogus“, kuris buvo spausdinamas Žemaitijos regiono leidiniuose, parengė ilgametė Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė. Ji „Santarvei“ sakė, kad A. Biržiška buvo neeilinė asmenybė. Jį žmonės vadino „Didžiuoju Žemaitijos daktaru“.
„Man jis – didelis autoritetas. Ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip tėvas, puikiai išauklėjęs savo vaikus“, – kalbėjo D. Končienė.
Pašnekovė pasakojo surinkusi nemažai medžiagos būtent apie trijų sūnų tėvą A. Biržišką. Iš šios informacijos ir gimė straipsnis, kurio ištraukomis viekšniškė sutiko pasidalyti ir su „Santarvės“ skaitytojais.
Praktikavo plačiu spinduliu
- Končienė rašė, kad savo tėvą labai taikliai ir trumpai yra apibūdinęs jo sūnus Viktoras Biržiška: „Mūsų tėvas Antanas Biržiška buvo žemaičių miestelyje, Viekšniuose, kuriame mes, visi trys broliai, esame gimę, apie 40 metų laisvai praktikuojančiu gydytoju, laikydamas savo gydytojo visuomeninę tarnybą darbu tautai. Jis pasižymėjo kaip akušeris, vidaus ir vaikų ligų gydytojas, įgijęs „didžiojo daktaro“ garsą, nuo Viekšnių praktikuodamas spinduliu iki 100 km į visas šalis. Pats žemaitis, jis gydė Viekšnių apylinkių ūkininkų šeimas, imdamas tokį mažą honorarą, kad per visą savo gyvenimą sutaupė tiek pinigų, kad, mirus jam 1922.X.31. Viekšniuose, jų neužteko laidotuvių išlaidoms apmokėti. Tad suprantama, kodėl brolis Mykolas Viekšniuose pastatė „D-ro Antano Biržiškos Vardo“ sveikatos namus.“
Domėjosi medicinos praktikos naujienomis
Mažakalbis, santūrus, nemokėjęs viešai rodyti šilumos kupinos širdies A. Biržiška, anot istorikės, pedagogės, visuomenės veikėjos Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, stoiškai ėjo savo moralės užbrėžtu tikslu. Į gydytojo pareigas žiūrėjo kaip į kilnų pašaukimą. Jo idealas buvo medicinos savaitraščio „Vrač“ redaktorius prof. ViačeslavasManasseinas – šio gydytojo nuotrauka kabėjo A. Biržiškos darbo kambaryje.
Gydytojas prenumeravo ir skaitė Varšuvoje leidžiamą laikraštį „Medycyna“, iki gyvenimo pabaigos sekė medicinos mokslo ir praktikos naujienas. Savo bibliotekoje sukaupė daug medicinos knygų, didelę jų dalį paskyrė besikuriančiam Lietuvos universiteto Medicinos fakultetui ir Kauno medicinos draugijai. Priklausė Šiaulių gydytojo Savelijaus (Zundelio) Vaintraubo, kuris atvažiuodavo į Viekšnius konsultuoti ligonių, 1900 m. įsteigtai Šiaulių gydytojų draugijai.
Viekšniai – vienintelė darbo vieta
Įdomus faktas: Viekšniai gydytojui A. Biržiškai buvo vienintelė darbo vieta. Galima sakyti, kad čia jis praleido visą savo gyvenimą. Išskyrus 1915–1918 metus, kai dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Rusijos gilumą. Neatsisakydavo vykti pas ligonį nei dieną, nei naktį. Garsėjo kaip geras akušeris. Jo užrašų knygelėje – pavardės ir paprastų kaimiečių iš Tirkšlių, Dargių, Purvių, Pievėnų, Ašvienų, Stumbrių, Mitkaičių ir kitų Žemaitijos vietų, ir lenkų dvarininkų, rusų valdininkų, žydų ir vokiečių kilmės amatininkų, pirklių. A. Biržiška buvo visiems vienodai dėmesingas, o vargšus gydė be atlygio, rėmė nepasiturinčiuosius. Mirus jo gydytam iš Rygos į Viekšnius atsikėlusiam vokiečių kilmės amatininkui Hintendorfui, ne tik neėmė atlyginimo, bet jo žmonai į delną įspaudė pinigų sakydamas, jog prireiks, kol užaugs vaikai.
- Daugirdaitė-Sruogienė A. Biržišką savo prisiminimuose aprašo taip: „Tai buvo gydytojo idealas. Jis griežtai laikėsi savo profesijos etikos ir dirbo viena mintimi – padėti žmonėms. Apie pusę šimtmečio jis rūpinosi plačios apylinkės ligoniais. Ar žvarbus šaltis, ar lietus lijo, daktarą dažnai veždavosi menkais rateliais vienu suvargusiu arkliuku. Kartais iš vargšų visai atlyginimo neimdavo, net palikdavo savo vaistus. Kartu su žmona Elzbieta Radzevičiūte-Biržiškiene gyveno kukliai, bet jų namai buvo žinomi kaip šviesuomenės susibūrimo centras. Turėjo didelę biblioteką, kuria naudojosi studentai ir apylinkių inteligentija. Spaudos draudimo metu jų namuose buvo slapstoma ir platinama persekiojamoji literatūra, kaip „Aušra“, „Varpas“ ir kt.“
Suteikė pagalbą mokinei
- Biržiškos didžiulį pasiaukojimą savo profesijai, jo humaniškumą savo atsiminimuose akcentavo ir buvusi ilgametė Viekšnių pradinių klasių mokytoja S. Vosylienė: „Su dr. Biržiška man teko susidurti apie 1919 metus. Mokiausi Viekšnių progimnazijoje, gyvenau privačiame name. Vėlų vakarą, grįždama iš pasiruošimo vakarėliui, ant slidaus kelio susilaužiau koją. Šeimininkai pakvietė gydytoją. Įėjo lieknas, smulkus vyriškis. Tai buvo daktaras Biržiška. Jis ilgai apžiūrinėjo, paskui, skaudžiai tįstelėjęs, apramino mane, sakydamas, kad atstatė sąnarį į vietą, nes koja buvo tik išnirusi. Paskui patepė vaistais, apibintavo ir išeidamas liepė duoti mano namiškiams žinią, kad mane paimtų į namus, nes kurį laiką negalėsiu su ta koja remti žemės. Išėjo nepareikalavęs užmokesčio… Daktaras šio vizito metu man padarė tokį įspūdį, kad iki šių dienų aš jo neužmiršau: kaip švelniai ir atidžiai jis tvarstė mano koją. Jis buvo rūpestingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus. Savo pareigas ėjo negailėdamas savęs. Grįžta iš vieno paciento, o jau laukia eilutė kitų vežimų. Daktaras, nė į namus neužėjęs, sėsdavo į kitus ratus ir važiuodavo pas kitą ligonį. Ir taip kasdien… Kartą sunkiai susirgo mano mama, gulėjo užmerktomis akimis, kaimynės net žvakę uždegė, manydamos, kad mirs. Buvo parvežtas daktaras Biržiška jai gydyti. Apžiūrėjęs ligonę, parašė receptus ir išvažiuodamas išbarė tėvą už tai, kad taip ilgai delsė, nedavė žinios.“
Visada buvo ištikimas Hipokrato priesaikai
Gydytojo A. Biržiškos aukštą profesionalumo lygį ir ištikimybę Hipokrato priesaikai liudija ir viekšniškė Bronislava Grabienė savo prisiminimuose: „Nuo 1920 metų mano tėveliai susituokę apsigyveno Pievėnų miestelyje. 1922 m. mama laukėsi pirmagimio. Artėjo šv. Velykos. Lyg ir būtų buvęs laikas gimdyti, bet Velykų naktį negimęs vaikas baisiai suplustėjo, kaip niekada, ir nurimo. Motinai prasidėjo baisūs skausmai. Tėvelis, matydamas baisiai kenčiančią mamą, pakvietė „bobutę“. Ši pasakė, kad nieko padėti nebegalinti, reikia daktaro.
O daktaro nei Pievėnuose, nei aplink nebuvo. Buvo tik A. Biržiška, Viekšniuose, už 15 kilometrų nuo Pievėnų. B. Grabienės dėdė pakinkė arkliuką ir išvažiavo į Viekšnius. Kol nuvažiavo, išaušo Velykų rytas. Daktaras tą rytą buvo pakviestas į kleboniją velykinių vaišių. Gimdyvės brolis nuėjęs į kleboniją per patarnaujančius žmones prašė, kad pakviestų daktarą vežtis į Pievėnus pas sunkiai gimdančią savo seserį. Gydytojas dar delsė, nes vaišėse dalyvavo daug kunigų, miestelio aukštuomenės bei inteligentijos atstovų, todėl norėjo dar pabūti, nes susibūrimas buvo ką tik prisėdęs. Vėliau, supratęs gimdyvei gresiantį pavojų, A. Biržiška atsiprašė kilmingų svečių ir išėjo namo pasiimti savo lagaminėlio. Kelionė į Pievėnus užtruko 2 valandas.
Nuodugniai apžiūrėjęs ligonę, A. Biržiška nustatė, kad kūdikis negyvas. Atsiklaupęs ant kelių daugiau kaip valandą darbavosi nušilęs ir kūdikis buvo išimtas, mamai gyvybė išgelbėta. Grįžo daktaras į namus jau pavakarėje. Velykinė šventė buvo sugadinta, bet nuotaika jo buvo gera, nes pasisekė išgelbėti mano motinai gyvybę. Dėka minėto Antano Biržiškos daktariškos ir nuoširdžios pagalbos, a. a. mano mama pasveiko ir dar susilaukė 3 vaikų. Už 5 metų gimiau aš“, – pasakojo B. Grabienė.
Kilo choleros epidemija
Apie savo tėvo profesinį išmanymą pasakoja ir Mykolas Biržiška.
Kai 1898 m. Viekšniuose kilo choleros epidemija, buvo skubiai sudaryta tam tikra sanitarinė komisija, kuriai priklausė ir gydytojas. Komisija, „apžiūrėjusi namus, butus, kiemus, ypačiai kreipė dėmesio į išviečių sutvarkymą ir davė atitinkamų nurodymų. Mums buvo uždrausta gerti nevirinto vandens, ir taip buvome tėvo įtikinti bei įgrasinti, jog nuo to laiko apie 40 metų niekur nesu išgėręs nė gurkšnio nevirinto vandens.
Kolera pas mus apsirgo apie 50 žmonių, kurių betgi tik bene 6 temirė. Tai buvo daugiausia mano tėvo nuopelnas; ne tik jo visiško pasiaukojimo koleros ligoniams (tuo laiku jis net bemaž visai atsisakė nuo kitų ligonių), bet ir jo tikslingų sanitarinių nurodymų ir parėdymų, kurie visuomenės buvo vykdomi ne tik dėl pavojaus baimės, bet ir dėl tvirto pasitikėjimo tėvo, kaip gydytojo, ir žmogaus, autoritetu.“
Įdomiausias pasakojimas
- Končienė savo straipsnyje rašė, kad įdomiausią pasakojimą išgirdo iš Lėlaičių kaimo gyventojo J. Čiapo. Jaunystėje jį persekiojęs Slėgis (senovės lietuviai turėjo tokią duobėje gyvenančią dievybę, bet mūsų seneliai to nebežinojo, tik vienas kitam pasakodavo, kaip miegant jis slegia krūtinę ir net esą galima girdėti, kaip jis „šlept, šlept“ ateina).
Vos pasakotojas atsiguldavo ant nugaros, tuoj kažkas imdavo slėgti krūtinę, trūkdavo oro. Jokios priemonės nedavė rezultato, todėl susirūpinęs žmogus kreipėsi į A. Biržišką. Šis įdėmiai išklausė ir pasakė, kad vaistas labai paprastas – atsigulus ant nugaros („slėgis“ tik taip gulintį žmogų galėjo įveikti), reikia sukryžiuoti kojas.
„Iki šiol taip darau, senatvės sulaukiau, ir nė karto miegant manęs nebespaudžia slėgis“, – baigė pasakojimą informacijos pateikėjas.
O straipsnio autorė pridūrė, kad lieka tik stebėtis tokiu efektyviu gydymo būdu. Daktaras, matyt, puikiai žinojo, kad bet kokie įrodinėjimai būtų neturėję efekto, nes „slėgis“ vargino daugelį kaimo vyrų.
Geras fiziologijos žinovas
Apie tai, kad A. Biržiška gerai išmanė žmogaus fiziologiją, liudija kitas atvejis, kaip daktaras pats sau diagnozavo, kad nebeilgai gyvens.
Grįžęs iš ligonių jis jautėsi labai pavargęs, paprašė savo padėjėjos Anusės numauti jam kojines ir pažiūrėti, ar nėra pamėlę nagai. Kai ji patvirtino, kad taip ir yra, Biržiška konstatavo, kad gyvens nebeilgai. Ir ši diagnozė gana greit pasitvirtino.
Savo prisiminimuose apie šį neeilinį žmogų rašė ir Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Anot jo, darbštus medikas jau seniai sirgo stenokardija ir žinodamas, kad nuovargis jam kenkia, iš brolio gavęs 40 ha Džiugenėnų palivarką, ketino ten persikelti. Namiškiams sveikata nesiskųsdavo ir mirties dieną dar apžiūrėjo daug ligonių, tris kartus važiavo pas pacientus netolimuose kaimuose.
„Papietavęs atsigulė ir priepuolį gavęs dusti pradėjo. Dar šiek tiek jėgų sukaupęs, kamparo su migdolų aliejumi injekcijoms tirpinį išrašęs, tarnaitę į vaistinę nusiuntė. Laukdamas, kol vaistus atneš, ramybės nerado. Vis į krūtinę rodė. Jį gelbėdama žmona ir marti Bronislava į kojinę karštų pelenų pripylė ir prie skaudančios krūtinės pridėjo. Iškviestas gyd. Rakuzinas tą kojinę numetė, bet, dėl didelio susijaudinimo atnešto kamparo į švirkštą pritraukti nepajėgė. O ligonis paskutinį atodūsį iškvėpė. Laidojimo vietą nuliūdusi našlė tarp didžiausių valsčiaus ponų Paulavičių ir Daugirdų parinko“, – toks išliko ir šias dienas pasiekė J. Aleksandravičiaus atsiminimas.
Nuotr. Povilo Šverebo ir iš redakcijos archyvo
