Liaudies išmintis byloja, kad prieš kerpant derėtų devynis kartus pamatuoti, kaip ir prieš tariant žodį gerai pagalvoti, kad – gink Dieve – išsprūdęs žvirbliu jis nesugrįžtų jaučiu… Apie tai greičiausiai nesusimąstė praeityje garsi dainininkė Eurika Masytė, kai socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo savo mintimis apie į Lietuvą atskridusį popiežių pasitikusią mergaitę. „Jau geriau „ufo“ su Lietuvos tautiniais drabužiais nei juodaodė…“ – rėžė pastabą E. Masytė.
Prisipažinsiu, ir man žiūrint pontifiko sutiktuves per televizorių pro akis nepraslydo ši mulatė mergaitė, tačiau tikrai mano kaip lietuvės savigarbos tai neįžeidė, net nekilo mintis, kad sutikimo organizatoriai kažką „perspaudė“. O štai minėtai dainininkei – priešingai. Ir jos išsakyta pastaba sukėlė apkalbų audrą, kurioje netrūko kaltinimų nacionalizmo idėjų propagavimu, rasizmo apraiškų ir pan. Natūralu, kad E. Masytės minties komentatoriai skilo į dvi stovyklas – ją palaikančiųjų ir smerkiančiųjų. Stoju į pastarąją pusę. Manyčiau, kad tai pati kažkada mūsų tautą vienijančios dainos „Laisvė“ atlikėja praleido progą patylėti arba pasakiusi „a“ galėjo pasakyti ir „b“.
Keistas dabar atrodo E. Masytės bandymas po to, kai jos, drįsčiau sakyti, įžeidžiantį pranešimą ir paskui pasipylusias kalbas pradėjo eskaluoti visi informacijos portalai, žiniasklaida, pateikti pasiaiškinimą. Ar ne protingiau būtų buvę mintį „išgryninti“ tik nusprendus viešai reikšti pasipiktinimą, o ne vėliau, kai pamatė, kokio atgarsio sulaukė jos pastaba, rėžti pasiteisinimo kalbą – esą aš kalbėjau apie tautos identitetą, kultūros autentiškumo išlaikymą ir tolerancijos iškreiptą pateikimą. Reikia manyti, kad geltonkasė mėlynakė mergaitė, E. Masytės akimis, būtų buvęs tinkamesnis šių nuostatų laidininkas pasitinkant Šventąjį Tėvą nei lietuviško kraujo turintis, bet kitokios odos spalvos vaikas.
Tautos identitetas, aišku, svarbu, tačiau mano vertybių skalėje į šoną negalima pastumti tolerancijos kitam žmogui. Juk ir į Lietuvą atvykęs popiežius Pranciškus kvietė atgaivinti šį jausmą, kaip ir pagarbą, solidarumą – savybes, jo manymu, leidusias lietuviams augti ir nepalūžti, ragino lietuvius nepasiduoti į Europą atsiritusio nacionalizmo bangai, antisemitizmo, rasizmo, nepasitikėjimo kitomis tautomis, atsiribojimo nuo jų nuotaikoms.
Išsakytų žodžių atsakomybę šiuo metu ypač turi jausti ir mūsų politikai. Pamažu artėja metas, kai įsisuks savivaldybių tarybų, merų, prezidento rinkimų pasiutpolkė. Kasdien esame informuojami – tik spėk sekti naujienas, – kas nutarė siekti politikos aukštumų, kas persigalvojo ar dar tik žada pateikti savo sprendimą. Oi, kiek „auksinių“ minčių, gražių pažadų ir įžvalgų dėl geresnio gyvenimo išgirsime! Tik kokia dalis šių žodžių iš tikrųjų bus ištarti ne tik dėl tikslo būti pastebėtam? Juk kaip ir E. Masytės atveju – viena skambi frazė ir visų dėmesys garantuotas.
