Zofija Simaitytė-Kontrimienė vasario 22 dieną paminėjo 105 metų sukaktį. 1918 metais Mažiavų kaime (dabar – Nausodžio sen.) gimusi Zofija yra tik savaite jaunesnė už mūsų valstybę. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus duomenimis, senolė yra ir vyriausia amžiumi Plungės rajono gyventoja, nors šiuo metu likimas jai lėmė gyventi Šilutės rajone esančiuose senelių globos namuose.
Kunigo pamąstymai
Pasitikdama savo 105-ąjį gimtadienį Zofija pati stebėjosi: „Namėslėjau, ka solauksu.“ Ir ne tik sulaukė, bet ir gražiai paminėjo Šilutės rajono Pašusčių kaime esančiuose globos namuose „Senjorų Eldoradas“.
Neeilinę šventę pradėjo Rietavo Šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigas Česlovas Degutis, ilgą laiką dirbęs Kulių parapijoje, kurioje savo gyvenimo didžiąją dalį praleido ir Zofija. Apmąstymų, gyvenimo tiesų ir patirčių kupinoje kalboje jis pabrėžė, kad gilios senatvės sulaukia tik išrinktieji. Juk senatvė – toks tarpsnis, ypatinga būklė, kai žmogus pereina į gyvenimo amžinybę, kai vyksta vidinis monologas, kai jis nori likti vienas. Gal su Dievu. Jo mama patardavusi: „Neklausyk jauno kalbančio, bet klausyk seno kretančio“, – apibendrino buvęs Zofijos gimtosios parapijos klebonas.
Iš tiesų visi mes dar labai mažai žinome apie savo ateitį – senatvę, nes šis gyvenimo tarpsnis nėra pats laukiamiausias, bet neišvengiamas.
Mintys – vis dar aiškios ir šviesios
105-eri nelengvo gyvenimo metai prabėgo greitai. Zofija nieko nemini bloguoju, nepyksta, nesiskundžia, na, nebent vieno gaila – nebegali dirbti kaip anksčiau. Tačiau kai išaušusi nauja diena padovanoja daugiau jėgų, ji mielai bendrauja, nors girdi nebe taip aiškiai. Visada kalba gražia gimtąja senąja žemaičių tarme, kurios daugelį žodžių šiandien jau esame pamiršę. Ir akys dar šviečia – visai neseniai pati prisisiūdavo kokią ištrūkusią sagą, sakė dar matanti ir menkiausią šapelį ar kokį vabalėlį krutantį. Kol galėjo laisviau judėti, vis pagelbėdavo iš lovos negalėjusiai atsikelti savo kambario draugei.
Dabar nuo metų naštos pavargusios kojos, nors dar ir su savais sąnariais, mieliau ilsisi, todėl teko naudotis vaikštyne, šiuo metu – vežimėliu. Bet mintys, šviesios ir aiškios, tarsi paukštės skrenda atgal į praeitį, atsiminimus, į malonius įspūdžius apie viso pulko – net keturių kartų po jos – Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančių vaikaičių, provaikaičių ir jų vaikų gyvenimus.
Zofija užaugino du savo vaikus – sūnų, kurio gyvybė jau užgeso, ir dukrą, pasirinkusią dvasinio tobulėjimo kelią ir dabar esančią Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne. Senolė džiaugiasi penkiais vaikaičiais, devyniais provaikaičiais, kol kas šešiais proprovaikaičiais, bet greičiausiai likimas padovanos jų ir daugiau. Ji puikiai mena visų vardus, gyvenimus ir kantriai laukia, kol kas nors, ištrūkęs iš šiuolaikinio kažin kur taip skubančio gyvenimo maratono, ją aplankys tolimame kaime įsikūrusiuose senelių namuose.
Skaityti išmoko pati
Kol atminties paukštės vis dar skraidina į praeitį, Zofija gerai prisimena laikus nuo pat savo vaikystės. Pirmagimė buvo ir pirmosios pagalbinės rankos tėvams prie visų neturtingos šeimos darbų. Mena, kaip vos šešerių metų būdama, išėjus tėvams į darbus, kūrė krosnį, nešė vandens ir maudė jaunesnįjį broliuką. Mokytis mokykloje jai neteko. Pradžios mokyklą galėjo lankyti berniukai, nes dukrai turėjo užtekti žinių, kaip suktis aplink puodus ir auginti vaikus. Bet smalsi mergaitė skaityti išmoko pati.
Tų laikų moteriai reikėjo daug ko mokėti ir žinoti: asmeninės higienos, šeimos narių gydymo, gyvulių priežiūros ir gydymo, verpimo, audimo, dažymo paslapčių, pažinti žoleles ir žinoti jų gydomąją galią, – viską sunku ir išvardyti. Šiandien viską perkame parduotuvėse, o tuomet maistas šeimai buvo užauginamas, ruošiamas ar surenkamas, namuose sūdomos, džiovinamos ir kitaip ruošiamos maisto atsargos. Moteris privalėjo tai mokėti, nes kas aprūpins šeimą?
Dirbti reikėjo daug
Darbas ir pareigos Zofiją lydėjo nuo mažumės. Anksti teko išeiti iš namų tarnauti pas ūkininkus. Dirbti reikėjo daug, išmoko visus to meto moterims būdingus darbus – verpti, austi, megzti, adyti, kepti duoną, dar nudirbti įvairiausius ūkio darbus – melžti po keliolika karvių, ravėti daržus, kaupti bulves, krauti šieno vežimus, kratyti laukuose mėšlą, rišti pjaunamus javus, kulti, rauti linus, – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Juk beveik viskas buvo užauginama ir pagaminama ūkyje. Šiuolaikiniam žmogui tai vargiai įsivaizduojami sunkūs darbai, kuriuos tada nudirbdavo ir patys šeimininkai, ir samdiniai, arba šeimyna dar vadinami vaikiai, mergos, jaunesni – pusvaikiai ir pusmergės.
Zofija buvo stipri ir labai darbšti. Prisimindama „Smetuona laikus“ sakė, kad žmonės tada gyveno gerai, o dabar – dar geriau. Anuomet tarnaudama pas ūkininką per metus uždirbdavo gan gerai – po porą šimtų litų, apie 20 kilogramų linų, grūdų, bulvių, kitų daržovių, gaudavo drabužių, apavo, maisto. Algą mokėdavo kartą per metus, rudenį, prieš Kalėdas. Dirbti tekdavo daug. Nuo ankstaus ryto šeimininkė keldavo prie gyvulių, ir su mažomis pertraukomis valgiui Zofija darbuose sukdavosi iki vėlaus vakaro. Vakare dar ką nors reikėdavo veikti – tai vilnas pašyti, plunksnas plėšyti, verpti, adyti. Laisvalaikiu jaunimas linksminosi ir tuomet, rengdami šokius. Ji buvusi gera šokėja.
Stiprumui – „abrakas“ duonos
Zofijai ypač gerai sekėsi minkyti tešlą duonai, kas yra nelengvas darbas, nes padirbėti reikdavo uoliai, kol kakta išrasoja ir nugara sudrėksta. Taip išminkyta duonelė geriau iškildavo, nesuzmekdavo. Duonos tada kepdavo daug, ji buvo svarbiausias dienos valgis. Zofija labai mėgo ruginę duoną, jos „abrakas“ sotino visą dieną, o pyrago riekė taip ilgai negelbėdavo.
Anų laikų būdingiausias valgis ir pavilgas nebuvo įmantrus, bet sotus ir sveikas. Ryte daugiausia valgydavo pusmarškonę košę su mirkalu ir rugine duona, prisriuobdami rūgusio pieno, pietums kokios sriubos su porcija mėsos ar duonos, dažnai valgydavo ir silkės, nors valgio pavadinimas nebuvo taip svarbu, svarbiausia, kad sotu. Ir lašinių, ir nenugriebto pieno, sūrio, ir taukais apteptos duonos užkąsdavo, nei tada kas galvojo, sveika ar ne, valgė, ką turėjo. Maisto ji niekada nesirinko. Žinoma, griežtai laikėsi „pastininkų“.
Švara ir tvarka – iki šiol
Apie Antrąjį pasaulinį karą sužinojo nuėjusi sekmadienį į bažnyčią ir neatsistebėjo, kad žmonės Plungėje tada taip džiaugėsi rusų atėjimu. Nors ir sunkiai dirbo tarnaudama pas ūkininkus, gyvenimu ji nesiskundė ir netikėjo, kad artėję rusai atneš ką nors gero.
Netrukus gyvenimas apsivertė visai kitaip: ūkininkus sovietai išnaikino, bet žadėtojo rojaus… nesukūrė.
Vėliau Zofija ištekėjo už našlio, taip pat ilgaamžio, turėjusio septynis vaikus. Tada persikėlė į tolimą miškais apaugusį Didžiųjų Mostaičių kaimą. Dukra jau buvo paaugusi, o jaunėlis sūnus Danielis labai nekantravo vykti kartu, nes ten vingiavo srauni Žvelsa, kuri viliojo berniuką žuvimi ir vėžiais. Su bendraamžiais įbroliu ir įsesere Danielis vaikystę leido ne tik žuvaudamas ar drugelius gainiodamas, bet ir dirbdamas ūkio darbus.
Zofijos ir jos vaikų gyvenime darbas, tvarkingumas ir pareiga buvo būtini dalykai. Moters medinė kraitinė skrynia visada maloniai kvepėjo švara, ant stalo po lininiu naminio audimo rankšluosčiu dažnai ilsėdavosi skanus naminis obuolių pyragas, sandėliukas kvepėjo rūkytais kumpiais ir dešromis. Tvarka ir švara – neatskiriamas jos kasdienybės palydovas iki pat šių dienų. Zofija visada rankoje laiko mažytę nosinaitę ar servetėlę, kuria rūpestingai valo lūpas ir rankas, kad tik būtų „apvažu“.
Sūnui mirus – į globos namus
Kai mirė vyras, Zofija kurį laiką apsistojo pas dukrą Klaipėdoje. Bet ji jau buvo savo dvasinio tobulėjimo kelyje ir netrukus davusi įžadus tapo vienuole. Tada Zofija persikraustė pas sūnaus Danielio šeimą į Gargždus ir čia gyveno keliolika metų. Kiekviena netektis yra skaudi, bet dar skaudesnė, kai tėvams tenka laidoti vaikus. Būtent taip, paminėjusiai savo šimtmetį, nutiko ir Zofijai. Širdį suplėšęs skausmas amžiams išskyrė su motiną labai mylėjusiu ir globojusiu sūnumi. Dabar su netektimi jau šiek tiek apsiprato, nors sūnaus dar labai ilgisi ir gailisi.
Po sūnaus mirties naujaisiais Zofijos namais tapo Šilutės rajone esantys senelių namai „Senjorų Eldoradas“. Direktorė Laimutė Giedraitienė, nuoširdžiausiai sveikindama savo globotinę, sakė, kad ji – rami, ori, viskuo patenkinta.
O jei kas ir būtų nugulę jos širdyje, Zofija neįskaudins priekaištaudama, tik palydės su atodūsiu ir būdingu galvos palingavimu: „Vo kōn padarīsi…“
Zofija – žmogus stebuklas. Sveikatos, stiprybės ir gražiausių ateinančio pavasario akimirkų vyriausiajai Plungės rajono gyventojai!
