Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė. Tai liaudiškas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės pavadinimas. Ši šventė kaip tradicinė įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą, tad ją švenčia visa Lietuva. Tačiau ne visi ir žino, ką reiškia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų slėpinys.
1950 m. Visų Šventųjų dieną popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė tikėjimo tiesą (dogmą) apie tai, kad Mergelė Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, su kūnu ir siela buvo paimta į dangų. Tai nebuvo naujas dalykas. Nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog ta, kuri buvo išrinkta tapti Dievo Motina, negalėjo paprasčiausiai likti žemėje. Mergelės Marijos Užmigimo šventė, paskelbta imperatoriaus Mauricijaus, buvo pradėta iškilmingai švęsti visoje Romos imperijoje VI amžiuje. Seniausioje liturginėje maldoje, išlikusioje VIII amžiaus popiežiaus Grigaliaus mišiole, pabrėžiama vienybė tarp Mergelės Marijos paėmimo į dangų ir jos dieviškosios motinystės. Tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčios liturgijoje nutylima apie Mergelės Marijos mirtį, nes ji, būdama nekaltai pradėtoji, yra tobulai atpirktas žmogus, kuris yra su kūnu ir siela paimtas į trijų dieviškų asmenų garbę.
Rytų krikščionių liturgijoje susiformavęs Marijos Užmigimo minėjimas yra artimas katalikiškajai Žolinei. Stačiatikiai tiki, kad Marija mirė („užmigo“) natūralia mirtimi ir kad jos siela iš karto atsidūrė pas Sūnų. Tuo tarpu Dievo Motinos kūnas buvo prikeltas trečią dieną po jos mirties ir paimtas į dangų. Švč. Mergelės Marijos kapas (pagal stačiatikių tradiciją jis yra Getsemanės soduose Jeruzalėje) po mirties buvo rastas tuščias, o karstas buvo pilnas gėlių. Katalikiškoji tradicija šios konkrečios Dievo Motinos „užmigimo“ ir „prisikėlimo“ temos neliečia, tačiau Ėmimo į dangų liturginė šventė iš Rytų Bažnyčios sėkmingai perkelta į Romą, vėliau į Ispaniją, Prancūziją, Angliją ir visą Vakarų pasaulį.
Lietuvoje per Žolinę šventinami vaistingieji žolynai, gėlės, javai, kai kur – ir vaisiai, daržovės. Šios, kaip ir kitų mūsų tautos švenčių, liaudiškojo pamaldumo papročiuose išlikę nemažai senųjų, dar ikikrikščioniškų tradicijų.
Pageltusioje, gerokai „nuskaitytoje“ knygoje be viršelio ir pirmųjų bei paskutiniųjų lapų (todėl nežinomas nei jos pavadinimas, nei leidimo metai), kurią seno namo palėpėje aptiko mano pažįstamas kraštotyrininkas, radau įdomų straipsnį, kuriame labai gražiai persipina Bažnyčios mokymas apie pamaldumo Švč. Mergelei Marijai svarbą ir nurodymai, kokius žolynus būtina sudėti į Žolinės puokštę. Straipsnyje rašoma, jog puokštės įvairiose Lietuvos vietovėse buvo skirtingos, tačiau visoje Lietuvoje tikėta, kad Žolinės puokštėje būtinas kietis, nes be šio augalo ji „neapsišvenčia“. Pašventintas kietis esąs ir didžiausia apsauga nuo perkūnijos. Žemaitijoje labai svarbus buvęs ir piktadagis. Į Žolinės puokštę buvo dedamos gėlės iš laukų ir iš darželio. Tarp jų – daug vaistingųjų augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtės, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės.
Tikėta, kad šventintos vaistažolės veiksmingesnės, todėl jomis gydė žmones ir gyvulius. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų ar ant aukšto, o griaudžiant perkūnijai jais smilkydavo namus. Šiais žolynais aprūkydavo pirmą kartą į laukus išleidžiamus gyvulius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių, kad sveiki būtų, kad karvės daugiau pieno duotų. Parsineštų pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, jomis ūkininkai būtinai pavaišindavo ir samdinius, duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus, o prieš pradėdami sėją – į sėtuvę. Dzūkijoje ir Suvalkijoje merginos nusipindavo ir nešdavosi į bažnyčią pašventinti devynis skirtingų augalų vainikėlius.
Pasak etnologų, Žolinės šventė Lietuvoje dar vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio bei duonos, medaus ir pieno švente.
Tradiciniai Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Žolinės) atlaidai Lietuvoje, kaip ir kasmet, vyks Pivašiūnuose (rugpjūčio 14–22 d.) ir Krekenavoje (rugpjūčio 13–15 d.). Atlaidai šiemet skirti Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus metams. Garsiausia Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės šventovė Pivašiūnuose garsėja iš visų ją niokojusių gaisrų išgelbėtu Švč. Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslu, kuris per 1988 m. Žolinę buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir gavo Marijos Nuliūdusiųjų paguodos titulą.
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika – viena iš 15 Lietuvos šventovių, kuriose atvertos Šventosios Gailestingumo durys. 2009 m. šventovė paskelbta Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterine šventove – filija. Tai vienintelė tokia šventovė Lietuvoje. Krekenava taip pat jau keletą šimtmečių garsėja stebuklingu Švenčiausiosios Mergelės su Kūdikiu ant rankų paveikslu. Jie abu papuošti sidabriniais drabužiais ir karūnomis su brangakmeniais. 1960 m. mokslininkai restauratoriai nustatė, kad paveikslas nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas sidabru bei brangakmeniais Vilniaus auksakalių.
