Štai jau ir paskutinė vasaros šventė Žolinė saulėtais rugpjūčio laukais nubėgo. Atšventėme ją kiekvienas savaip: vieni, prisiskynę javų varpų ar darželio gėlių, šv. Mišiose žolynus šventinome, kiti, laisvadienio sulaukę, mėgavomės paskutiniais šiltojo laikotarpio malonumais. Juk taip svarbu suspėti gražiomis akimirkomis pripildyti vasaros atminimų kraitę, kad, rudens lietui pliaupiant ar stingdančiam žiemiui pučiant, turėtume ką prisiminti. O jeigu dar puodelis žolelių arbatos… Nors vasara jau nueina, jų dar galime prisirinkti – kvapnių melisų, pipirmėčių, ramunėlių, čiobrelių. Jei nespėsime – ne bėda, už mus tai padarys žolininkės – moterys, išmanančios žolynų naudą žmogui.
Perėmė šeimos moterų tradiciją
Mūsų protėviai intuityviai suprato, kad motina gamta juos ne tik maitina, bet ir gydo. Rinko jie žoleles, stebėjo jų poveikį organizmui, o savo žinias iš kartos į kartą ainiams perdavė. Vis dėlto, atsiradus vaistų pramonei, daugelis užmiršome ypatingąsias žemės dovanas – juk išgerti tabletę daug paprasčiau. O ir arbatos skubančiame pasaulyje dažniausiai „greitos“ – karštas vanduo ir parduotuvėje pirktas, patogiai sufasuotas arbatžolių pakelis.
Rietave gyvenanti Vanda Mikutienė geria natūralią, kvapnią arbatą – tokią, kokią gėrė mamos namuose. Iš Šilalės kilusi moteris savo darželyje augina įvairiausių vaistažolinių augalų. Auginti juos ir rinkti laukuose pradėjo sulaukusi pensinio amžiaus. Anksčiau laiko tam nebuvo – darbas visuomeninio maitinimo įstaigose, Rietavo baldų fabrike, pagalba dukroms auginant vaikus. Anūkams ūgtelėjus, močiutė pradėjo žvalgytis veiklos. Ilgai galvoti, kuo galėtų užsiimti, nereikėjo. Vanda prisiminė savo šviesaus atminimo senelę ir mamą, kurios rinkdavo vaistažoles, ir nusprendė perimti šeimos moterų tradiciją.
Daug apie vaistažolinius augalus iš jų buvo sužinojusi, bet ieškojo ir papildomos informacijos. Gavusi iš dukros Loretos dovanų planšetę, feisbuke susipažino su moterimis žolininkėmis. Klausinėjo, domėjosi, o jos mielai dalijosi savo patirtimi ir žiniomis. Tų žinių reikia daug – juk būtina vaistažoles ne tik laiku nuskinti, bet ir tinkamai sudžiovinti. Reikia išmanyti, kuri augalo dalis naudingiausia, kokiems negalavimams esant kokią arbatą gerti.
Daugybė vaistažolių šalia namų
Iš pradžių visas žoleles iš laukų rinko. Įvertinusi savo galimybes, suprato: šis darbas reikalauja per daug jėgų. Dabar daugybė rūšių vaistinių augalų darželyje šalia Vandos namų auga. Medžių apsuptas moteriai priklausantis žemės lopinėlis – tarsi sukurtas joms augti. Lysvėse – raudonėliai, čiobreliai, šalavijai, rasakilos, paprastosios sukatžolės, bitkrėslės, didieji debesylai, pipirmėtės, šaltmėtės, ežiuolės. Čia pat pilkuoja kartieji pelynai, raudonuoja putino uogos, geltonuoja medetkų žiedai. Pačiame kampelyje veši lietuviškų rūtų krūmelis. Rūtų lapų užpilai ir nuovirai vartojami esant skrandžio ir žarnyno spazmams, šlapimo takų problemoms. Anksčiau jos kiekvienos moters darželyje žaliuodavo, dabar rečiau kur pamatysi, tačiau be reikalo… Mūsų močiutės ir promočiutės žinojo daug paslapčių ir su šio augalo lapų ir sėklų pagalba išspręsdavo ne vieną moterišką problemą.
Žolelės – visiems gyvenimo atvejams
Kaip sakė V. Mikutienė, šiais laikais, kai įtampa yra kasdienis kiekvieno mūsų palydovas, savo virtuvėje turėtume turėti ir vakarais išgerti raminančių žolelių – raudonėlių, ramunėlių, pipirmėčių – arbatos. Skanu ir naudinga! O štai pati Vanda vakarais, kad greičiau užmigtų ir ramiai miegotų, išgeria apynių spurgų ar paprastųjų sukatžolių arbatos. Neskanu, bet naudinga. Žolininkė žino, kad būtent tokia arbata padeda jai gerai pailsėti.
Pipirmėčių turėtų nuolat po ranka laikyti ir riebaus tradicinio lietuviško maisto mėgėjai. Pasak Vandos, persivalgius cepelinų ar plokštainio, niekas geriau nenuramins skrandžio nei kvapni ir lengva pipirmėčių arbata.
Rausvažiedės ežiuolės stiprina imunitetą, turi antivirusinį, antigrybelinį, uždegimą ir reumatą slopinantį poveikį. Jų arbatą reikėtų gerti dažnai peršąlantiems, į virusines ligas linkusiems žmonėms.
Kai kurių augalėlių V. Mikutienė gamtoje ieško. Pavasarį, pražydus šalpusniams, jų žiedus renka pamiškėse. Drėgnose vietose pelkinių vingiorykščių žvalgosi. Rudenį, kur nuklydusi, šermukšnio uogų ieško. Bet, kad jų rastum, reikia daug kilometrų nužingsniuoti.
Svarbu išmanymas
Žolininkė turi išmanyti, kurios augalų dalys vertingiausios, kada jas skinti, kaip ir kiek džiovinti. „Turi nuolat sekti augalus, nes greitai gali pražiūrėti tinkamiausią laiką. Vienų vaistažolių žiedus reikia vos jiems pražydus surinkti, kitus – kai jau gerokai išsiskleidę. Pražiopsojai dienelę – ir viskas. Turi tiesiog gaudyti dienas, o tai nelengva, kai orai permainingi“, – pasakojo moteris.
Surinktas vaistažoles rietaviškė deda į dėžes, padžiovina pavėsyje kelias dienas, o baigia procesą jau specialioje elektrinėje džiovyklėje. Laiko arbatžoles sausai – stiklainiuose, kad drėgmės nepagautų.
Vanda ne tik žoleles džiovina. Putino sėklas atskiria nuo uogų ir su medumi sumaišo, iš aviečių sirupus verda, iš obuolių – sūrį. Taip ir sukasi senjorė lyg bitelė – nuo vieno žolynėlio prie kito, surinkdama, ką geriausio jie žmogui dovanoti gali. O tų dovanų gamta motina dosni, reikia tik mokėti jas vertinti ir pažinti.
Pipirmėčių arbatą man ruošdavo močiutė, nostalgiški prisiminimai. Taip pat jos viena iš mėgstamiausių arbatų buvo matcha arbata, kai pirmą kartą paruošė, net akys nušvito.