Balandžių ferma – ūkininko pasididžiavimas ir džiaugsmas

Sunku patikėti, kad valdant 150 galvijų ūkį atsirastų noras rūpintis dar kuo nors kitu. Plungės rajono Dišlių kaime ūkininkaujantis Anicetas Erminas čia nemato problemos: jo tradicinį ūkį papildo netradicinė atšaka – balandžių ferma, kurioje – arti 200 šių plunksnuočių. „Jie joks vargas man, vienas malonumas juos auginti“, – tvirtina ūkininkas.
Aniceto Ermino pavardė sušmėžavo neseniai Plungėje vykusioje rajono žemdirbių šventėje, kurioje buvo apdovanoti gražiausių kaimo sodybų, tvarkingiausių ir stipriausių ūkių šeimininkai. Buvo surengtas ir netradicinio ūkio konkursas. Būtent čia ir paminėtas A. Erminas.
Alsėdžių seniūnijoje, Dišlių kaime, gyvenantys Jovita ir Anicetas Erminai – ūkininkai, besirūpinantys nemenku – arti 150 galvijų – ūkiu. Turi melžiamų karvių, buliukų, telyčaičių, o kur dar valdomos žemės įdirbimo rūpesčiai! Darbo ūkininkams, žinoma, netrūksta. Todėl išgirdę, jog šeima dar ir balandžių fermą įkūrė, nustebome. Negi dar mažai užsiėmimo šie žmonės turi?
Tiesa, šių paukščių ferma – Aniceto svajonės išsipildymas, Jovita nėra didelė balandžių gerbėja, tačiau su vyro pomėgiu laikyti namuose didžiausią jų būrį susitaikiusi ir tam neprieštaraujanti, ypač kai iš po namo pastogės jie „išskrido“ į greta esantį pastatą. „Vyrai turi turėti kažkokį užsiėmimą, juk tai kur kas geriau nei koks netikęs įprotis“, – šypsodamasi pastebi ponia Jovita.
Balandžius A. Erminas laiko ūkinio pastato erdvioje palėpėje, kur paukščiai laisvai skraido ir mėgaujasi vienas kito kompanija. Jų laisvė apribojama narvelyje tik tuo atveju, kai ateina poravimosi metas ir Anicetas nori, kad susidraugautų konkretūs balandėliai.
„Nuo pat vaikystės man paukščiai buvo labai įdomūs, ypač balandžiai. Jie meilūs, gražūs, o burkavimas labai ramina. Atsipalaiduoju su jais būdamas“, – pakvietęs užlipti į balandinę, pasakoja Anicetas. Septintą dešimtį greitai baigsiantis ūkininkas mena, jog balandžius jis auginęs visąlaik: daugiau ar mažiau jų namuose visada būdavo. Dabar šių sparnuočių skaičius siekia kažkur porą šimtų. Tarp jų pačių mylimiausių Anicetas neturi: kiekvienas jų gražus ir mielas.
Balandžių čia yra pačių įvairiausių: ir pūstagūžiai, ir poviniai, netrūksta vienspalvių, margų ir garbiniuotų, o kur dar juodaplunksniai su įmantriu snapu drakono rūšiai atstovaujantys sparnuočiai. Visų šių gražuolių būrį papildo ir keletas narvelyje tupinčių putpelių. „Čia kad anūkėms kiaušinių būtų“, – nusijuokia Anicetas. Tiesa, Erminų ūkyje karaliauja dar ir pora išskirtinių paukščių – povai.
Žvelgiant į šio žmogaus balandžius, kyla klausimas, kam viso to reikia. Juk, kaip pats pašnekovas prisipažįsta, per metus jis galėtų nušerti kokius 3–4 buliukus – tiek balandžiai per metus sulesa grūdų! O kur dar palepinti skirtos saulėgrąžos, kukurūzai – išlaidų papildomų tikrai yra. „Tik malonumui auginu juos. Kaip sakau, vėjui – plunksnos, vanagui – mėsa, man – š…“, – linksmai pastebi vyras.
Kad balandžių auginimas Anicetui yra itin malonus užsiėmimas, antrina ir jo žmona: „Išeina jis vakare pas juos. Žiūrėk, dešimta, vienuolikta valanda, o jo namuose dar nėra, tenka skambinti ir ieškoti, priminti, jog laikas grįžti.“
Anicetas tikina, jog jį balandžiai laiko saviškiu: nors ir sukinėjasi vyras aplinkui, paukščiai jo nebijo, ramiai reaguoja, nesiblaško. „Vienu metu kiaunė buvo įsimetusi, išpjovė per vakarą apie 50 balandžių… Pavargau, bet vis tiek ją sugavau, dar ir dabar šaldiklyje tebelaikau, noriu iškamšą iš jos padaryti“, – nelinksmą patirtį prisimena balandžių augintojas. Nuo tada Aniceto paukščių fermoje naktį dega šviesa, nes balandžiai tamsoje nelabai orientuojasi, tada juos labai lengvai gali pagauti.
Rūpesčių A. Erminui pridaro ir vanagai, kurių jo ūkio apylinkėse netrūksta. Žiūrėk, išleidi balandžius paskraidyti ir niekada nežinosi, ar visi jie sugrįš atgal. „Skrajūnų balandžių aš neturiu, maniškiai toli neskrenda, tik į viršų“, – paaiškina netradicinio ūkio šeimininkas.
A. Erminas yra Šiaulių krašto balandžių augintojų asociacijos narys. Jis neretai atranda galimybių dalyvauti įvairiose paukščių parodose, su balandžiais dažnai vyksta į Kretingos, Šiaulių turgus. Ne tiek su tikslu augintinius parduoti, kiek save parodyti, kitus pažiūrėti, o ir su bendraminčiais susitikti. Štai gruodį jo laukia paroda Šiauliuose. Malonu atrasti progą iš namų ištrūkti, tuo labiau kad palikti prižiūrėti ūkį yra kam: šalia gyvena dukra Rusnė, kuria tikrai galima pasitikėti. Kaip pati Rusnė sako, „genuose turiu aš tą durnumą“, suprask, paveldėjo meilę gyvuliams iš tėčio.
Vis dėlto paklaustas, ar be jo Erminų šeimoje yra dar kas, kam taip rūpėtų balandžiai, Anicetas suabejoja, ar atsiras kas perims balandžių fermos priežiūrą. „Turbūt teks palikti asociacijai“, – pajuokauja vyras. O pasidžiaugti Aniceto balandžiais šiuo metu tikrai yra kam: į svečius užsukę anūkai nepraleidžia progos pasigrožėti senelio augintiniais.