Berniuko Silvestro istorija

Parašė:  2008-11-28

Aštuntoko Silvestro Vikniaus laiškas, tiksliau – jo gyvenimo istorija, i musu redakcija pateko visai atsitiktinai. Perskaitem ir panorom su juo supažindinti ir jus, mielieji skaitytojai.
„Aš, Silvestras, gimiau 1993 m. kovo 17 d. Klaipedos mieste. Treciaja para po gimdymo gydytoja neonatologe mamai praneše siaubinga diagnoze: man – cerebrinis paralyžius. Mano rankytes buvo pritrauktos prie petuku, sunkiai rijau maista, maistas begdavo per nosi. Nuo tos dienos ir vargstu su savo ligomis.


Nuo treju metuku mane vedžiojo pas logopede, moke tarti žodžius, dare masažus. Kai man buvo šešeri, dar negalejau aiškiai ištarti raidžiu. Sukakus septyneriems, mama mane atveže i Vyskupo Motiejaus Valanciaus katalikiškaja pradine mokykla. Mokytoja buvo gera, vaikai – draugiški. Iš manes jie nesijuoke, kad nemoku aiškiai kalbeti, kad vos pavaikštau. Mokytoja nesuprasdavo, ka aš noredavau pasakyti, bet man padedavo klases draugai.
Dažnai sirgdavau, tekdavo praleisti daug pamoku. Bijodavau vienas eiti i mokykla. Mama kiekviena diena i mokykla mane atveždavo autobusu. Laukdavo, kol baigsis pamokos, po ju paimdavo. Važiuodavome namo (tada gyvenome kaime). Ir taip vargdavome kiekviena diena.
Mama ieškojo išeities: padedant giminems, gavome maža keliu kvadratiniu metru kambareli palepeje Plungeje. Persikeleme, kai man reikejo eiti i treciaja klase. Pamokos vykdavo po pietu. Buvo lengviau – nebereikejo važineti autobusu. Galvojau: kai užaugsiu, praeis tos ligos. Bet jos nesitraukia, o prisideda nauju… Aš beveik neišeinu i gryna ora, nes status laiptai – ne mano silpnoms kojoms. Neturiu vietos judeti, todel silpneja kojos, silpsta akys, skauda kepenis. Dažnai norisi verkti, kai pro mažyti langeli matau tik puse bažnycios bokšto. Ir daugiau nieko…
Baiges keturias klases, atejau mokytis i Akademiko Adolfo Jucio pagrindine mokykla. Cia sunku, nes niekas nesupranta, kad sergu. Klaseje juokiasi, kad esu ne toks, kaip visi. Skaudu tai girdeti. Ligos mane palauže.
Mokytoju deka galiu mokytis namuose. Už tai aš Jiems tariu aciu. Jie padeda man neprarasti vilties, nes yra vienintelis ryšys su pasauliu.
Sedžiu namuose, žiuriu pro langa ir matau raudona kaimynu namo stoga, bažnycios bokšta… Draugu aš neturiu. Tik vienas draugas retkarciais paskambina arba parašo. Svajoju buti astronautu. Noreciau nuskristi i kita planeta. Gal ten pasveikciau?! Gal ten kas nors išgirs mane ir pades suprasti, kaip gyventi toliau?“

 

Pagalvojom, kad Silvestro gyvenimo istorija nebus išsami be jo mamos Zitos gyvenimo.
Moteris gime ir augo Plunges rajono Jerubaiciu kaime, gausioje šeimoje. Baigusi vidurine mokykla, pradejo dirbti „Linu audiniu“ fabriko Glaudžiu filiale. Viena rudeni tada dar jauna mergina nutare su draugemis pagrybauti. Begrybaudamos merginos sutiko iš Klaipedos atvažiavusius grybautojus. Taip gime pirmoji pažintis su vyru, paskui – meile ir vestuves.
Zita išsikele i Klaipeda – ten gyveno ir dirbo jos vyras. O paskui i jos širdi pasibelde mažasis Silvestras. Berniukas ši pasauli pasieke sunkiai – atejo jau nešinas savo liga. Tuo metu ir vyro sveikata silpnejo, tad du ligoniai prislege liaunus moters pecius. Teko grižti i teviške. Deja, rupescio reikalavo ir senyvas tevukas.
Reikejo nuspresti, kaip gyventi toliau. Juk augo mažasis Silvestras, su kuriuo rupestinga mama apkeliavo daugybe gydytoju ir net ekstrasensu, taciau berniuko sveikata taisesi sunkiai ir letai. Šiaip ne taip masažu deka sustiprejo rankytes, paskui pamažu ir kojos. Sunkiai vaikas mokesi vaikšcioti, kalbeti. Pradejo lankyti mokykla, deja, vienas jos nepasiekdavo ir iš jos nesugebejo grižti. Vaikas naujoje mokykloje jautesi kaip nesavas, venge žmoniu. Reikejo galvoti, kaip isikurti arciau mokyklos.
Laime, kad visada šalia moters buvo artimieji, jos anyta. Tevuka globoti prieme sese, o vargana sodybele šeima pardave ir dali už ja gautu pinigu skyre Zitos šeimai, kuri nusipirko vargana 24 kv. metru butuka Plungeje.
Darbštus ir tvarkingi šeimininkai aptvarke ji kiek imanydami. Svarbiausia, kad atsirado atskiras kampelis Silvestrukui. Jeigu ne silpna berniuko sveikata, jeigu ne vyro Adomo progresuojancios ligos, del kuriu medikai nustate 85 proc. nedarbinguma, šeima nesiskustu ir gyvendama palepeje. O dabar? Zita neteko darbo. Ja, ko gero, viena iš pirmuju pasieke ekonomine krize. Skaudžiausia del Silvestro, nes butas – be elementariu patogumu: kurenamas malkomis, šulinys ir tualetas lauke, taciau pasiekti ta lauka ir sveikam ne taip lengva, o apie neigalu vaika nera ko kalbeti. Šiokie tokie laiptai veda i antraji aukšta, o i palepe, kurioje irengtas Vikniu butukas, patekti galima tokiais laiptais, kuriuos greiciau tektu vadinti kopeciomis…
Darbšciu Zitos ranku deka namuose šilta ir jauku. Be abejo, truksta gaivaus oro, o Silvestras per vieninteli langeli mato tik bažnycios stoga. Vaikinas karta per diena šiaip ne taip nulipa ir, mamos padedamas, pasiekia tualeta, maudosi vonioje, kuriai vanduo šildomas ant krosnies.
Silvestras neturi draugu, nes nepajegia lankyti mokyklos. Vienintele drauge – mokytoja, kuri džiaugiasi neatsidžiaugia berniuko darbštumu. Šeima gyvena iš pašalpu, kuriu dali išleidžia vaistams, vitaminams, geresniam kasniui sunui, transportui – važiuoti pas gydytoja. Moteris slaugo du pasiligojusius vyrus, o pinigeliu gauna tik už sunaus slauga.
Zita džiaugiasi artimaisiais, giminemis, kurie, patys gyvendami gana kukliai, litu kitu paremia rupesciu prispausta šeima.
Kartais žmogaus laimei reikia visai nedaug. Zitai svarbiausia – sunelio sveikata ir kad nors kiek kas pagelbetu irengti tualeta, vonia ar duša. Tam reikia daug pinigu, kuriu šeima iš savo pašalpu niekada nesutaupys. Beje, kitoje ju gatves puseje – Savivaldybe. Noromis nenoromis prisimeni J. Biliuna ir jo viename kurinyje užrašytus žodžius: kiek cia ponu, kokie jie visi gražus…
Pabandeme viena kita pakalbinti ir mes. Visi tvirtino, kad Zita niekada i juos nesikreipe, o jie nelabai gali kuo ir padeti. Istatymai griežti, tik neaišku, ar jie visada teisingi, juolab bedu prispaustam vargšui. Sakau – gal Silvestro ir jo šeimos beda parduoti „Bedu turguje“, nors nelabai drasu. Juk cia, vietoje, turime savo valdžia, kuri kažkada, prieš rinkimus, žadejo rupintis žmonemis, ir gana stipriu verslininku, kurie gal turi širdis.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Turtinga ta mūsų Lietuva besanti (0)

Pasaulinė koronaviruso pandemija atskleidė įdomų faktą – paaiškėjo, kad gyvename turtingoje šalyje. Nes jau ne vieną […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas