Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų. 1946 m.

Parašė:  2019-10-29

Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
– – – – – – – – – –
Augu pas senelius Plungėje. Mūsų namas Paprūdžio gatvėj, Plungės pakrašty. Mano Bočius, Papa vadinamas, vis pasigiria, kad mūsų šulinys labai gilus – net aštuoniolikos rentinių. Nenuostabu, juk gyvename ant nemenko kalno. Pažiūrėjus šulinio vidun, net galva sukasi – taip giliai, lyg gyva, žybsi apvali tamsaus vandens akis. Už kiemo tvoros – sodelis ir daržai, toliau – bulvės, o dešinėje tvartas ir nedidelė daržinė. Tvarte žvygčioja pora paršelių, gretimai atrajodama stovi juodmarga karvė. Čia pat ir vištininkas su keletu vištų.
Anksti rytą Mama išveda karvę ant Jezdauskio kalno ganytis. Ten niekieno žemė. Vidury dienos einame karvės perkelti. Mama yra mažutė ir smulkutė, dėl to nešasi mane ne glėby, o kaip ji pati sako – ant kupros. Vakare eisim karvės parsivesti. Vakarienei bus konkuolynė – pieniška sriuba su kukuliais. Mama suminko kietą miltų tešlą, suvolioja dešreles ir sukarpo jas į konkuolus. Žirklės smagiai caksi. Kai juodmargę nupirks nepažįstamas dėdė už 900 rublių ir ją išsives, Mama verks. Man bus pikta, kad mūsų juodmargė klusniai eis to svetimo dėdės vedama, norėčiau, kad ji spirtųsi ir neklausytų. Akimis per langą nulydėsime mūsų karvę – ji eis keliu uodega švytruodama, kol pradings už Jundulo daržinės. Man gaila mūsų karvės, o dar labiau gaila Mamos. Ji verkia, kai ir jos šertą paršelį reikia pjauti. Mudvi slepiamės tolimiausiame kambary ir užsispaudžiame delnais ausis, bet gailus žviegimas vis tiek mus pasiekia. Ant stalo atsiranda karštų vėdarų. Pakepti keptuvėje ant taukų jie užkandami juoda duona ir užgeriami rūgusiu pienu. Mama siunčia mane pas artimiausius kaimynus su skerstuvių ryšeliais. Kelias dienas virtuvėje bus pjaustomi kumpiai ir palengvicai, bus daromos dešros. Rūsy bus rūkoma. Doroti mėsą padeda Kostė su Karolina. Jos – buvusios kanauninko Antano Budvyčio šeimininkės ir gyvena pas mus „unt truobuos“, suprask, nuomojasi, nes Budvytį, sako, išvežė į Rusiją. Kitoj pusėj už sienos nuomojasi Rimkus su Rimkiene. Rimkus nuolat guli lovoj, sako – džiova. Pasilipusi ant trinkos, žiūriu per jų langą, bet matau tik jo pakaušį. Man norisi jį kaip nors prašnekinti, kad jis atsisuktų: „Rimkau pimkau, Rimkau pimkau!“ – šūkauju, kol Rimkienė mane nuveja. Eisime į Rimkaus laidotuves, ir kai jį fotografuos karste prie bažnyčios, pagaliau pamatysiu jo veidą.
– – – – – – – – – –
Mažam kambarėlyje po tvarto kraigu gyvena kita nuomininkė – Morta su sūneliu Kaze. Morta – raudonplaukė, susipynusi dvi storas kasas – bizus, susuka juos po pakaušiu. Ir Kazė raudonplaukis, už mane pusantrų metų mažesnis. Jo plaukai kieti kaip ašutai. Sako, Kazę padirbo kažin kaip „pro šalį bėgdamas“ ruskis, kareivis Ivanas. Kazė – mano geriausias draugas. Kieme su juo žaidžiame „į namus“ susilipę ant plokščio šuns būdos stogo. Arba skutinėjame buku peiliu nuo patvory sukrautų rąstų rausvą žievę. Tai – mūsų „silkė“. Vasarą Mama po obelimis pakabina hamaką. Aš Kazę guldau į jį ir supu. Paskui jis supa mane. Pasidėję pagalvę ant žolės, pasikloję dekį, mudu ritinėjamės greta ir žiūrinėjame debesis aukštai. Aš gaunu utėlių. Mama šukuoja man galvą tankiosiomis šukomis. Trenka žibalu. Paskui vėl šukuoja, žiūri – gal jau utėlių nebėra.
– – – – – – – – – – –
Už mūsų tvarto ir daržinės – Kniūkšta su Kniūkštiene. Senis Kniūkšta žiemą vasarą guli po dideliausiais patalais, jam reumatizna, sako, ant kojų nupuolęs, nepaeina, tik žilų plaukų kuokštas iš po patalų styro. Kai jau skaitysiu Baltušio „Parduotas vasaras“, tai senis Dirda visuomet man stosis prieš akis Kniūkštos paveikslu. Dabar ūkį tvarko daug jaunesnė Kniūkštos žmona. Jų sūnus Petris taip pat mažesnis už mane, bet didesnis už Kazę. Jei su Kaze susipykstu, tai žaidžiu ir su Petriu. O trise – ne. Nebent kavonių. Žemaitiškai – „eetaam kniausaluotėis“. Nubėgi kur į kertę, įsikniausi, galvą alkūne užsidengi – tai jau ir pasislėpęs. Kniausalojasi su mumis ir Ragainūčiai iš antros kelio pusės. Jų daug, gal trys ar keturi. Visi berniukai. Užsikorę ant mūsų tvoros, kartais jie plyšauja, kiek katras balso galvoj beturėdami: „Kazė razė romaluoje, po kamara tonciavuoje, atsidarės longa, rakinieje bomba!“ Garsiausiai šaukia Antanas Ragainūtis – Ontė žemaitiškai. Jie nenutyla, kol mudu su Kaziuku, o kartais ir Petriui prisidėjus, atsikertame: „Ontė pontė žydou medius rontė, žydou nepatėka, žyds kelnės prišėka.“
– – – – – – – – – – – –
Morta dirba linų fabrike. Ir jos sesuo Elenelė ten dirba. Pusė Plungės dirba fabrike. Kai žmonės eina į savo pamainą palei senąsias kapines, tai panašu į šventinį paradą. Sirenai suūkus, darbininkų „paradas“ traukia iš pamainos atgal į miestą. Mums nuo kalno gerai matyti. „Pareet ėš paabreka, mosiet jau ontra…“ – konstatuoja Mama dienos laiką, į laikrodį nė nežiūrėjusi. Ir penktoji valanda popiet jai taip pat aiški be laikrodžio – tarpmiestinis autobusas tuomet nuo Kretingos pusės į Plungę pro kapines įvažiuoja: „Unta – parvažiou konceseje, mosiet jau peenkes.“ Elenelė gyvena mūsų virtuvėje už širmos. Kai dirba naktinėj pamainoj, ji dieną už širmos kietai miega ir nieko negirdi. Mes ir kalbamės tuomet tyliau: „Cyko… cyko, Elenelė mėigt.“ Jei Mama nemato, galiu ir katiną jai į lovą įmesti, nepabus. O kai buvo fabriko darbininkų ekskursija į Vilnių, važiavo ir Elenelė. Ir parvežė mums lauktuvių sidabro spalvos metalinį Aušros Vartų Marijos paveikslą, pritvirtintą prie dailiai nušlifuotos balto marmuro plytelės. Papa pagarbiai pastatė paveikslą ant juodosios komodos, ten jis ir stovėjo visą laiką.
– – – – – – – – – – – – –
Kai su Kaze paaugsime, Morta vesis mudu į Noriškių mišką paparčių. Morta turi ožką. Paparčiai – kraikas, nes kur tu gausi mieste šiaudų. Morta paparčius pjauna peiliu, jų stiebai kieti – skindamas gali įsipjauti plaštaką. Nupjautus paparčius kraunamės ant senų paklodžių ir suėmę už visų keturių kampų verčiamės ant nugarų. Mudviejų su Kaze nešmenės, žinoma, mažesnės. Kai Morta pavargsta, sustojame ir gulinėjame pievoje. Morta guli rankas už galvos užmetus ir žiūri aukštyn į dangų, tarytum matytų ne tik mėlyną skliautą, ne tik balkšvus debesis, o ir dar kažką, ko mudu su Kaze nematom. Ilsisi pasidriekusios žolėj ir jos rausvos kasos. Mortai pakilus, kasos klusniai nusileis abipus liemens ir einant šiūruos kaip gyvos. Morta žiūri į dangų, tyli ir galvoja kažin ką savo. Mudu su Kaze jau prisivartėme kūliaversčiais žolėj, prisiridenome nuo įkalnėlės žemyn ir nesumanydami, ką beveikti, džiaugiamės, kad Morta jau kyla namo. Parsineštus paparčius ji paskleis pievoj už tvarto, džiovins, grėbliu vartys, paskui kraus į jai paskirtą vietą mūsų daržinėje.
– – – – – – – – – – – – – –
Kartais su Morta ir Kaze einame į Babrungą drabužių skalauti ir maudytis, jei Mama leidžia.
O Mama drabužius skalauja prie šulinio kieme, į Babrungą neina. Rudenį bulves nukasusi purvinus maišus ji skalbia pakalnės upelyje. Sykį pamačiau, kad Mama plaudama maišus kalbasi su kita moteriške, ir nubėgau pažiūrėti – kas toji kita. Moteriškę Mama vadino Mamūnele. Tai buvo jos Mama. Tokia pat maža ir smulki, skarele apsigobusi, ji sėdėjo kitoj upelio pusėj žolyne, regis, basa. Ir neatrodė kaip nors vyresnė už mano Mamą. O juk buvo vyresnė: Mama daug kartų pasakojo, kad Mamūnelė su Papūneliu turėjo aštuoniolika vaikų ir vienuolika iš jų užaugo, o ji, Marijona, esanti jauniausia. Kai ateidavo metas gimdyti, Mamūnelė, jei vasara – išeis, būdavo, į rugius, pagimdys, suvystys ir, parsinešusi vaiką, eis gyvulių šert ar kitų ūkio darbų dirbti. Jei žiema – eidavo gimdyti į tvartą prie avių, kur šilta. Paskui vėl įprastus darbus dirbo. Dabar pasėdėjusi žolyne ir atsipūtusi Mamūnelė į kalną lipti nebenori, į trobą nebeina, juk atgal į Videikius tuos pačius 19 kilometrų turės numinti, kol pareis. Daugiau Mamūnelės niekad nebemačiau.
Mano Mama vaikų neturi. Užaugusi prie ežero – „eso pri vondens augusi“, didžiuodavosi, – ji dar jaunutė žvejodama seliavas labai sušalo. Gydytojas Gūžys pasakęs: „Išgydysiu tave, bet vaikelių neturėsi.“
Rudenį Mama rauna batvinius, burokus ir morkas ir kasa bulves. Iš neilgos sėtinių, lietuviškai – griežčių, vagos mažai kas likę, jie anksčiau subrendę ir jau sugraužti žali čia pat lysvėj prisėdus, peiliu sėtinį nusilupus. Gardu buvo ir sutarkuoti sėtiniai, druska pabarstyti, grietine užpilti, su karštomis bulvėmis.
Mylimiausias Mamos darbas – bulves kasti. Turi ji savo mėgiamą mentį – nedidelę, smagią, tik ja bulves kasa. Klūpėdama vagoj, smeigia mentį į purią žemę, verčia bulvių kerą į šoną ir, sučiupusi už pageltusių stiebų, rauna. Dienos švieson išnyra jei mažesnės, tai septynios ar aštuonios, o jei didesnės, tai penkios ar šešios šviežios bulvės. Pietums bus tarkuotų bulvių blynai su grietine ir pernykščia bruknių uogiene su obuoliais ir kriaušėmis.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Dabar Plungės šilumos tinklų įkainis už šildymą yra vienas didžiausių Lietuvoje, bet žadama, kad gruodį jis mažės. Kaip reaguojate į artėjantį šildymo sezoną ir kainas?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2019 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas