Kai neištarti žodžiai susiaudžia į posmus

Kiekvienas menininkas turi savo įkvėpimo šaltinį: vieni kūrybos polėkį pajaučia išgyvendami džiaugsmą, kiti – panirę liūdesio migloje, trečius įkvepia nuostabūs reginiai. Rietaviškės Genovaitės Česnauskienės eilės gimsta tyloje.
Literatės G. Česnauskienės namuose ir radijas, ir televizorius įjungiamas tik tada, kai ruošiamasi pažiūrėti kokią laidą ar pasiklausyti žinių. Įprastai namuose vyrauja jokių pašalinių garsų nedraskoma ramybė. „Matyt, tylos poreikis atėjo iš vaikystės. Augau vienkiemyje, apsupta gamtos – aplink buvo ramu. Tad nuo mažų dienų gyvenu paskendusi savo mintyse. Manęs jos visiškai nevargina. Gal todėl, kad šviesios… Tyloje galvoju apie vaikus, anūkus, kitus man svarbius dalykus. Kartais neištarti žodžiai susiaudžia į posmus. Po sau skirtą eilėraštį turi visi artimieji. Mano kūryba labai paprasta – viską, ką noriu pasakyti, išsakau aiškiai, be jokių slaptų prasmių tarp eilučių. Už tai, kad šiandien dalyvauju klubo „Mūza“ veikloje, kad kuriu ir savo posmais dalijuosi su bendraminčiais, jaučiuosi dėkinga prieš devynerius metus amžinybėn išėjusiai poetei Birutei Lengvenienei. Jei ne šios moters kažkada ištartas padrąsinamasis žodis, jei ne jos gebėjimas pagirti pradedantįjį literatą, vargu ar dabar ruoščiausi pirmos knygelės sutiktuvėms“, – kalbėjo rietaviškė.
Su poete B. Lengveniene daugiau nei prieš trisdešimt metų G. Česnauskienė susipažino meno mylėtojų klube „Mūza“, į kurį atėjo pakviesta bendradarbės Falmiros Dromantienės. Prisimena, kad įsiliejusi į kūrybą mylinčių žmonių būrį ne iš karto ryžosi pristatyti savo eilėraščius – tai padarė tik literatų susibūrime Kėdainiuose, nes ten, kur jos niekas nepažįsta, Genovaitė jautėsi daug drąsesnė.
Pirmas, antras poezijos pristatymas, ir baimė pamažu išgaravo. Jau daug metų rietaviškė G. Česnauskienė su vietos literatais važinėja iš vienos žodžio šventės į kitą, kur pasiklauso mėgėjų autorių kūrybos, pristato naujus posmus, dalyvauja įvairiuose konkursuose. Savo eilėraščius moteris viešina kuriančių žmonių interneto svetainėse ir sulaukia daug pagyrimo žodžių.
Šiuo metu rengiama pirmoji G. Česnauskienės kūrybos knyga, tačiau literatė dar neskuba kalbėti apie greitai pasirodysiančią knygelę. Aišku viena – tarp atrinktų eilėraščių bus maždaug trys dešimtys sueiliuotų žemaičių tarme.
„Išspausdinti savo kūrybą nėra taip paprasta. Vargu ar aš būčiau tam kada nors prisiruošusi, jei ne poetės B. Lengvenienės vyras Petras. Jau gulėdamas ligos patale P. Lengvenis man paskambino ir pasiūlė idėją. Jo mintis buvo tokia: 2019-ieji – Žemaitijos metai, tad įprasminant šią progą reikia išleisti žemaitiškų eilėraščių knygelę. Pažadėjęs man Žemaičių kultūros draugijos Rietavo skyriaus, kuriam jis vadovavo, paramą, ragino kuo skubiau atrinkti eilėraščius. Savo pažadą žemaičių kunigaikštis tesėjo, bet pasirodant mano knygos taip ir nesulaukė. Manau, kad Petras, visą gyvenimą praleidęs šalia kuriančios žmonos, žinojo, kaip sunku poetui išspausdinti savo darbus. Esu labai sujaudinta to, kad žmogus net įžengęs į savo gyvenimo saulėlydžio taką dar geba galvoti apie kitus, ištiesti jiems pagalbos ranką“, – neslėpė savo dėkingumo a. a. P. Lengveniui Genovaitė.
Didelę paramą G. Česnauskienė jaučia ir šeimoje. Vyras Jonas niekada nėra priekaištavęs žmonai už popietes, praleistas su literatais, o kartais ir pats nuveža į konkursą ar bendraminčių susibūrimą. Kad mamos sielai reikia ne tik duonos, bet ir dvasinio peno, supranta ir vaikai. O ir kaip nesupras, jeigu kiekviename iš jų tvinksi meno gysla. Visi trys Česnauskų vaikai baigė Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklą. Sūnūs Tomas ir Tadas grojo pučiamaisiais instrumentais meno mokyklos orkestre, dukra Alina skambino kanklėmis. Vienas iš jų – Tadas – pasirinko profesionalaus muziko kelią. Jis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pučia trimitą kariniame orkestre. Tėvai labai didžiuojasi, kad Kovo 11-osios proga jų sūnus už pavyzdingą 10 metų tarnybą Lietuvos kariuomenės orkestre reprezentuojant mūsų valstybę ir kariuomenę gavo krašto apsaugos ministro padėkos raštą.
Senolių širdis džiugina ne tik vaikai, bet ir anūkai. Turi jų Česnauskai šešis. Sostinėje gyvena Lėja ir Lukas, Klaipėdoje – vyriausiojo sūnaus Tomo atžalos septyniolikmetis Rytis ir dešimtmetis Titas. Seneliai vos spėja sekti Tito laimėjimus. Berniukas šoka sportinių šokių klube „Žingsnis“ ir su partnere Lukrecija skina prizines vietas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Laiko jis atranda dar ir kiokušin karatė treniruotėms.
Arčiausiai močiutės Rietave auga dukros Alinos vaikai – Emilis ir Beata. Pirmokė Beatutė lanko Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos Dailės skyrių ir yra puiki skaitovė. Kas žino, gal ji, kaip ir močiutė, kada nors mėgins savo mintis suguldyti į posmus. Tuo labiau kad ir mama Alina vaikystėje rašė eiles, kurios išspausdintos moksleivių kūrybos almanache „Rietavo poetukai“.
Jau dešimt metų, kai prie Genovaitės kasdien glaudžiasi kartu gyvenanti sesuo Vida. Dievo valia amžiams vaikystėje įstrigusi moteris ne tik ieško artimųjų meilės ir šilumos, bet ir pati dosniai ją dalija namiškiams. Genovaitė neslepia, kad Vida jai ir jos anūkams lyg džiaugsmo šaltinis – visada geros nuotaikos, kupina meilės ir dėkingumo žodžių.
Kai aplink tiek suprantančių ir mylinčių žmonių – tarp savų namų sienų esi saugus ir laimingas, tada tyla ne spengia, o žadina gražiausius jausmus, kurie kartais virsta sielos nuotaiką atspindinčiais posmais.