Mano gyvenimo Kalėdos

Parašė:  2019-12-23

Jau nemažai metų rengiant „Katalikų šviesos“ puslapį, teko ne kartą kalbėtis ir su dvasininkais, ir su pasauliečiais apie Kalėdų
prasmę ir tradicijas, apie tai, kuo jos kiekvienam įsimintinos ir svarbios.
Šį kartą noriu pasidalyti savo gyvenimo Kalėdų prisiminimais.
Kalėdos kvepėjo… mieline tešla
Vaikystė prabėgo čia, gimtojoje Plungėje. Tai buvo laikai, kai pačios gražiausios metų šventės buvo draudžiamos, bet, nepaisant šių draudimų, Kūčios, Kalėdų eglutė mano, kaip ir daugelio mano kartos žmonių, atmintyje išliko kaip savotiška pasaka. Lauke daugiau kaip metro gylio pusnys, už langų siaučia pūga, o tie langai dar ir speigo išmarginti nuostabiomis rožėmis ir lelijomis. Kūčių dieną tėvelis parneša iš palėpės seną, apdulkėjusį lagaminą, kuriame visus metus – nuo vienų Kalėdų iki kitų Kalėdų – saugoma didžiausia brangenybė – eglutės žaisliukai. Nupūtę dulkes, atidarome lagaminą ir vieną po kito atsargiai imame iš jo trapius stiklo dirbinėlius – dūžtančius stiklinius kankorėžius, varveklius, uogas ir vaisius, žvėrelius ir paukštelius, varpelius, nykštukus ir senukus ilgomis barzdomis… Eglutė jau stovi įstatyta į seną samanotą trinką. Žaliaskarę, gavęs eigulio leidimą, didelėmis rogėmis tėvelis parveždavo iš miško. Ir kvepia ji mišku, vėju ir laukimu.
Kai šiandieninių vaikų paklausiu, kuo jiems kvepia Kalėdos, dauguma jų pirmiausia pamini mandarinus. Mano vaikystėje mandarinų nebuvo. Man Kalėdos visada kvepėdavo mieline tešla, iš kurios močiutė (vadinome ją babyte) ir mama kepdavo pyragus ir kūčiukus. Mes su sesute pjaustydavome kūčiukų tešlą, o iš likusios ant krosnies išsikepdavome įvairiausių formų tešlos paplotėlių. Mano aukštaitė močiutė kepdavo tokį turbūt tik aukštaičiams žinomą pyragą – ragaišį. Iki šiol prisimenu jo skonį. Ir kvapą, sklindantį po visus namus tam ragaišiui ant žarijų kepant mažame skardiniame dubenėlyje statiniame kokliniame „pečiuje“. Į jį tilpdavo keli tokie dubenėliai, tad tuo pačiu metu kepdavo net keli ragaišiai. Atvėsusius ragaišius kartu su močiute išversdavome iš dubenėlių ir pakuodavome į drobinius maišelius, į kuriuos dar patekdavo rudenį jos slėgti grybai, iš medinėje statinėlėje raugintų nuostabaus skonio burokėlių padarytas „vinogretas“, saujelė kita kūčiukų, gabalėlis šaltienos ir dar šis tas, kuo ji gali pasidalyti tais metais. Mažiausiai penkiais tokiais lauknešėliais nešinos išeidavome aplankyti senų, ligotų, dažniausiai jau lovelėse dienas leidžiančių močiutės pažįstamų ir ne visai pažįstamų – tik iš kitų girdėjus, kad jiems, skurstantiems, reikia pagalbos.
Ypatinga prakartėlė
Vėliau su tais lauknešėliais prieš kiekvienas Kalėdas ir Velykas vaikščiodavau jau viena, pati būdama dar tik pradinukė. Tų trobelių, kurias dažniausiai tik lūšnelėmis galėjai pavadinti, Plungėje jau nebėra, bet dar gerai prisimenu, kur jos stovėjo. Kaip ir kvapą į tokią trobelę įėjus. O „kvepėdavo“ tie kambarėliai valerijonų lašais, pelėsiais, dūmais ir suodžiais, neretai ir kačių šlapimu… Iš po pagalvės senolė ištraukia į popierėlį suvyniotą sulipusį saldainį ir dėkoja dėkoja, braukdama ašaras ir žadėdama pasimelsti už tą mane čia atsiuntusią močiutę ir jos begalinį gerumą…
Dabar, kai per televizorių pamatau maltiečius, lankančius vienišus, skurstančius senolius, man visada atrodo, kad visa tai aš mačiau jau seniai, savo vaikystėje. Močiutė buvo tretininkė dar iš tų laikų, kai Plungėje veikė kapucinų vienuolynas, ir ligonių apaštalavimas jai buvo viena iš svarbiausių veiklų, nesvarbu, kokie to laiko sunkumai slėgė jos pačios pečius. Šiandien, kai jau seniai nebėra ne tik Močiutės, kai amžinybėn išėję ir abu Tėveliai, atrodo, kad ir pačios Kalėdos nebe tokios…
Iš vaikystės Kalėdų labai ryškiai prisimenu dar vieną ypač nuostabų dalyką – Plungės bažnyčios prakartėlę. Visos ją pakeitusios jau nebuvo tokios ypatingos. Šalia tradicinių prakartėlės personažų, atėjusių iš Šventojo Rašto: Kūdikėlio Jėzaus ėdžiose su šienu, Marija ir Juozapu, trimis karaliais, atkeliavusiais su dovanomis, angelais, piemenėliais ir gyvūnėliais – mano vaikystės prakartėlėje šalia kitų gyvuliukų ir miško žvėrelių stovėjo ir vilkas. Dar ir šiandien prisimenu, kaip tada piktindavausi medžiotojais, kurie tuos vilkus šaudo – juk jie tokie geri, jeigu užgimusio Dievulio ateina aplankyti. Iš tiesų, koks gražus pasaulis, kai žvelgi į jį vaiko akimis.
Ketino uždrausti tapti mokytoja
Su didele šiluma prisimenu Kalėdas, praleistas Vilniuje studijų metais, kai teko nuomotis kambarėlį pas nuostabius, giliai tikinčius žmones. Kadangi Kalėdos tais laikais nebuvo laisvadienis, o tuo metu dar ir egzaminų sesija prasidėdavo, grįžti į namus iš Vilniaus, žinoma, nebuvo jokių galimybių. Mūsų gerieji šeimininkai, jau taip pat iškeliavę amžinybėn, nesėsdavo prie Kūčių stalo, kol į namus nebuvo spėjęs sugrįžti nors vienas studentas nuomininkas. Vieną tokį Kūčių vakarą egzaminas man baigėsi jau po devintos valandos vakaro. Kai apie dešimtą grįžau namo, visi manęs tebelaukė. Šeimininkas pirmiausia padėkojo Dievui, kad man pavyko puikiai išlaikyti vieną sunkiausių egzaminų, ir tik tada pradėjo dalytis kalėdaičiu. Po Kūčių vakarienės išeidavome į Bernelių šv. Mišias. Iš jų grįžę jau vaišindavomės nebe pasninko valgiais, o gerosios šeimininkės net kelias dienas ruoštais mėsos patiekalais ir keptais pyragais. Visai kaip savo šeimoje…
Deja, iš studijų metų Vilniuje yra išlikusių ir ne tokių šviesių kalėdinio laikotarpio prisiminimų. Berods, trečiame kurse vienoje iš Vilniaus bažnyčių Kalėdų nakties šv. Mišiose pastebėjome porą mūsų pedagoginio instituto ateizmo (o gal kokio mokslinio komunizmo – tiksliai nepamenu, juolab kad tikrai nenoriu minėti kokių nors pavardžių, nors jas puikiai prisimenu) dėstytojų, stovinčių ant bažnyčios laiptų ir stebinčių išeinančius žmones. Dviese su kurso drauge, stumdydamos žmones, puolėme brautis atgal į bažnyčios priekį. Senas kunigėlis altaristas mudvi paslėpė mažame kambarėlyje šalia zakristijos. Išbuvome ten net keletą valandų, kol tas pats kunigėlis pranešė, kad jau pavojus tikrai nebegresia. Sekdavo mus ir atlaidų įvairiose Lietuvos bažnyčiose metu. Juk būsimasis tarybinis mokytojas negalėjo būti neatsikratęs religinių prietarų.
O paskutiniais studijų metais vos neteko su tuo pedagoginiu institutu atsisveikinti dėl gauto Kalėdų sveikinimo, kurį giminaitis atsiuntė iš Amerikos. Laiškus paštininkai dėdavo į dėžutes pagal pirmąsias pavardžių raides. Mano adresu gautas laiškas buvo aiškiai atpažįstamame voke iš užsienio, dar ir su pašto ženklu, ant kurio – Kūdikėlis Jėzus ėdžiose. Kažkas „pasirūpino“ nunešti jį į rektoratą. Kad už tai man turėtų nebeleisti toliau mokytis, keletas „garbingų“ profesorių gal tik pagąsdino, bet ašarų pralieti teko nemažai… Kažkokią „švelnesnę“ bausmę tuomet pritaikė. Bet atidavė ir laišką, kuriame buvo Kalėdų sveikinimas su Bernardo Brazdžionio eilėraščiu. Už jį ir ketino uždrausti tapti tarybine mokytoja.
Užplūsta prisiminimai
Jau trisdešimt metų Kalėdas švenčiame laisvai, kaip visas krikščioniškasis pasaulis. O dirbant su vaikais Kalėdų šventės įgauna ypatingą prasmę dar ir todėl, kad kaskart vis tenka pamatyti jas vaiko akimis, išgyventi jų tyru vaikišku džiaugsmu puošiant mokykloje Kalėdų eglutę, rengiant prakartėlę, rytais pasakojant kalėdines istorijas prie advento vainiko, repetuojant giesmes ir dainas kalėdiniam koncertui.
Kai šiandien prisimenu savo gyvenimo Kalėdas, visada užplūsta nuostabaus skaidrumo prisiminimai, susiję su daugybe žmonių, kurie šias šventes dovanojo. Ir visiškai nesvarbu, kokie buvo laikai, nes žmogiška meilė, gerumas, nuoširdi kaimynystė, bičiulystė buvo svarbiausi dalykai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Velykos… KITAIP (0)

Ar pavasaris, ar artėjančios Velykos čia kaltos, bet pastebiu, kad niūrių atspalvių nuotaikas vis dažniau keičia […]

2020-01-06
Summa summarum (0)
2019-11-29
Streikmetis (1)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Ar pritariate Vyriausybės sumanymui vasaros pabaigoje senjorams ir bedarbiams skirti po 200 eurų?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2020 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas