Praėjusią savaitę Gegrėnų kaimo gyventojai rinkosi prie ežero, esančio šalia gyvenvietės. Ne linksmintis, ne maudytis, o tartis, kokių veiksmų imtis, jei kaimo bendruomenė kartais liktų be pamėgto ežero ir jo pakrančių. Susirinkusieji išsakė savo pasipiktinimą plungiškiu verslininku Romu Silkausku, kuris esą grobia jų paplūdimį. Beje, pasitarimas prie ežero buvo vienašališkas – verslininkas nebuvo kviečiamas. R. Silkauskas šiuo klausimu išsakė savo poziciją – jis nieko iš gegrėniškių neatima, o dalis ežero ir pakrančių – teisėta, iš tėvų ir protėvių paveldėta jo nuosavybė.
„Plungės“ kalbintas verslininkas Romas Silkauskas pabrėžė, kad toji žemė – jo, jo brolio Stanislovo Silkausko ir seserų Elvyros Bekežienės bei Rūtos Nekrošienės nuosavybė. „Prie šito ežero gyveno aštuonios, o gal ir daugiau mano giminės kartų. Mūsų protėvių žemės šliejosi prie dvaro žemių. Ežeras ir pakrantės priklausė mūsų giminei. Tik dabar, susigrąžindami nuosavybę, nebeturėjome kai kurių dokumentų, todėl ir susigrąžinti tegalėjome dalį ežero bei žemės apie jį“, – pasakojo R. Silkauskas.
Jo teigimu, daugiau nei prieš 100-metį, dar caro laikais, žemėje, kurios buvo netoli 100 hektarų, šeimininkavo jo protėviai Gediminai, paskui, dukrai Cicilijai pakeitus pavardę, – Beržanskams, o jų dukrai Zuzanai (R. Silkausko mamai) ištekėjus už Albino Silkausko, – Silkauskams. „Netgi rašytiniuose šaltiniuose šitas ežeras vadinamas Beržansko, vėliau – Silkausko ežeru“, – kalbėjo žmogus.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Zuzanos Silkauskienės palikuonys nusprendė susigrąžinti protėviams priklausiusį turtą. Turėtais dokumentais jie įrodė savo teises į 17,5 ha žemės – dalį ežero ir jo pakrančių. Kita dalis jo liko valstybės žinioje.
Pasak R. Silkausko, dokumentuose žemės yra 17,5 ha, o atlikus tikslius matavimus, paaiškėjo, jog realiai jos trūksta. Trūkumas – apie 50 arų. R. Silkausko teigimu, žemėtvarkininkai kažkada įvėlė klaidą, kurią dabar turi ištaisyti. Taisymas, kaip ir priklauso, – valstybinės žemės sąskaita. „Žemėtvarkininkai privalo pridėti mums trūkstamos žemės. Iš kito juk neatims, todėl pridurs valstybinės. Gerai, kad jos šalia dar yra“, – kalbėjo verslininkas.
Būtent tas faktas, kad R. Silkauskui ir jo broliui bei seserims ruošiamasi paskirti dar dalelę ežero, labiausiai ir pykdo gegrėniškius. Jie šioje situacijoje įžiūri ir korupcijos, ir įstatymų nesilaikymo, ir piktnaudžiavimo.
Jaunesnės kartos atstovai sakė ir patys, ir jų tėvai šiame ežere nuo vaikystės maudydavęsi ir niekas to daryti jiems nedraudęs. O dabar… Suprantama, jog žmonės mena ne tokius senus – tarybinius – laikus, kai viskas buvo bendra, visų. Privačios nuosavybės terminas atsirado tik prieš keliolika metų. Ir jis – kone šventas, ginamas Konstitucijos. Na, o to, kas buvo prieškariu ar XIX amžiaus pabaigoje, kam tada priklausė ežeras ir žemė aplink jį, dabartiniai gegrėniškiai gerai ir nežino.
Pasak Gegrėnų bendruomenės žmonių, prieš keliolika metų į ežerą pastatytas lieptelis. Šalia jo ir buvo pagrindinė vietos gyventojų maudymosi bei poilsio vieta. Supratę, jog privačioje teritorijoje yra nepageidaujami (nors R. Silkauskas teigia maudytis niekam nedraudęs – aut. past.), maždaug prieš mėnesį vietos žmonės maudynių vietą perkėlė toliau – už R. Silkausko ir jo giminaičių nuosavybę žyminčio riboženklio. Tiesa, ežeras yra Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl panašu, jog statiniui – tilteliui – reikalingi leidimai. Tiltelį gegrėniškiai statė savo valia ir nuožiūra.
Žmonės sako ilgai triūsę, kol tiltelį pastatė, vandens augalus išpjovė. O maždaug prieš savaitę pastebėjo, jog riboženklio vieta pakeista ir kad jų tiltelis… vėl Silkauskų teritorijoje. „Negi jis ruošiasi visą ežerą privatizuoti, visas pakrantes iš mūsų atimti? Negi nebeturėsime ežero, kuriame nuo seno maudomės?“ – piktinosi gegrėniškiai. R. Silkauskas atsako: „Mes nieko iš tų žmonių atimti nesiruošiame, nieko neprivatizuojame, o tik pasiimame tai, kas istoriškai mums priklauso.“
Gyventojų teigimu, teritorija šalia Silkauskų žemės dar 2002 metais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu paskirta visuomenės poreikiams. Bereikėjo vieno – kad poilsiavietę įformintų vietos žemėtvarkininkai. Jie esą septynerius metus kažko laukė, o dabar baigsis tuo, kad paplūdimys pereis į privačias rankas.
Bet juk gegrėniškiai gali naudotis kita, valstybės žinioje tebesančia ežero pakrante, kurią tereikia tik, visiems sukibus, šiek tiek apsitvarkyti. Tačiau vietos gyventojai ten keltis nenori.
„Maudytis mes niekam nedraudėm ir nedrausim, o kitką ribosim – žiūrėsim, kad vietiniai nebrakonieriautų, nevažinėtų prie ežero automobiliais ir nepažeidinėtų vandens telkinio apsaugos zonos. Be to, ir jų vandalizmo kęsti nebeketiname – kartą radom sukapotą valtį, kitą – apdegintą medį, lentelė „Privati valda“ nuolat sulaužoma. Ir į policiją dėl to jau kreipėmės“, – savo ir artimųjų bėdas dėstė žemės savininkas.
Panašu, jog gegrėniškiai Silkauskams savotišką karą paskelbė. Jie tų 50 arų su ką tik įrengtu liepteliu ir sutvarkytu paplūdimiu taip lengvai atiduoti neketina. Žada kreiptis į merę Elvyrą Valeriją Lapukienę, dalyvauti susirinkime, kurį dėl to sklypo organizuoja žemėtvarkininkai. Tačiau yra taip, kaip yra, – patinka tai gegrėniškiams ar ne, Silkauskai yra tos žemės savininkai. Jie turi teisę ir į tuos 50 arų, kurių trūksta. O privačią nuosavybę, kaip jau minėjome, gina Konstitucija.
Na, o maudynės tame ežere ir poilsis prie jo, ko gero, – abiejų pusių derybų klausimas.