Už išgelbėtas žydų gyvybes – apdovanojimas po mirties

Alsėdiškių Vandos ir Valiaus Balandžių šeimoje šis ruduo išsiskirs viena ypatinga diena. Tai rugsėjo 21-oji, kai jų šeimos atstovai lankėsi prezidentūroje ir iš mūsų šalies vadovės Dalios Grybauskaitės rankų priėmė garbingą apdovanojimą. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius ir diplomas buvo skirti jau anapilin išėjusiems V. Balandienės tėvams Emilijai ir Pranui Kareivoms. Taip buvo pagerbtas šių dviejų žmonių atminimas ir išreikšta padėka už jų pasiaukojamą drąsą Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjant Alsėdžiuose gyvenusius žydus nuo nacių vykdomo genocido.
Kaip žinome, Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją. Prisimenant šį skausmingą istorijos laikotarpį, prezidentūroje buvo organizuotas oficialus renginys, skirtas pagerbti žydus globojusius ir gelbėjusius žmones. Dauguma pagerbtųjų apdovanoti po mirties, tačiau tai tik įrodo, kad tų žmonių drąsa ir aukojimasis dėl kitų nenuėjo užmarštin – geradarių atminimas gyvas ne tik jų artimųjų širdyse.
Į prezidentūrą vykusią atsiimti tėvams skirto apdovanojimo V. Balandienę lydėjo sūnus Žilvinas ir dukra Rigonda, taip pat vaikystės draugė, dabar jau vilnietė Živilė Genovaitė Bandorienė – moteris, kuri liudija ponios Vandos šeimos istoriją ir išgyvenimus, kuriai pačiai teko patirti jos tėvų širdies gerumą.
„Labai iškilminga ceremonija buvo prezidentūroje. Nepaprastas džiaugsmas ir jaudulys apėmė matant visus tuos žmones, apdovanotųjų giminaičius, susirinkusius drauge“, – kalbėjo ponia Živilė Genovaitė, nepamiršdama pridurti, kad asmeniškai pažinojusi savo draugės tėvus, o šie buvę tikrai ypatingi žmonės. „Mama buvo nepaprasto grožio moteris, geros širdies, išsilavinusi, tėvas – labai išmintingas, unikalus tuo, kad mokėjo net keletą kalbų. Abu darbštūs“, – pasakojo ji (mums lankantis Balandžių namuose Živilė Genovaitė buvo atvykusi paviešėti į Alsėdžius).
Taigi E. ir P. Kareivos po mirties Prezidentės D. Grybauskaitės dekretu Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti už tai, kad nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių vykdomo genocido. Šie alsėdiškiai išsaugojo tuo metu – apie 1940-uosius – miestelyje gyvenusias tris žydes – Sarą Braudienę, jos dukrą Gitą Braudaitę ir Diną Lipmanaitę.
V. Balandienė prisimena:
„Kai man buvo maždaug dveji metai (šiuo metu Vandai – 77-eri – aut. past.), tėvas priėmė gyventi tris žydes. Jos padėjo prie ūkio darbų, prižiūrėjo mane. Pas mus žydės apsigyveno, kai pabėgo iš suėmimo vietos Telšiuose. Saros vyras tuo metu jau buvo sušaudytas.
Tėvų sodyba buvo kaimo nuošalyje. Greta – miškas. Kurį laiką niekas nepastebėjo, kad žydės yra pas mus. Tėvas buvo liepęs pamačius ateinant kokį žmogų iškart slėptis. Slėptuvė, kur slapstėsi tėvelių priglaustos žydės, buvo įrengta dideliame rūsyje, tolėliau nuo namo. Tėvai turėjo ir kitą jauną samdinę. Kadangi mūsų sodyba buvo nemaža, namai dideli, tėvams kurį laiką pavyko nuo jos akių nuslėpti žydes. Vėliau mergina pradėjo įtarti, jog sodyboje dar kažkas yra, nes mano mama, išvirusi košę, prikrautus dubenis kažkur nešdavo. Vieną sekmadienį po išvykos į bažnyčią samdinė grįžo į ūkį anksčiau ir pamatė žydes kieme. Kiek tėvas prašė nieko nesakyti, bet… Matydamas, kad viskas gali blogai baigtis, nieko nelaukęs tas tris žydes išsiuntė pas giminaitį į Beržorą. Po kurio laiko jos pas mus sugrįžo.
Vieną 1943 metų pavasario dieną, kai Sara, Gita ir Dina kieme mane prižiūrėjo, į sodybą pasuko nelaukti svečiai – arklių vežimais važiavo baltaraiščiai. Žydės nebespėjo nubėgti į slėptuvę, tad visos trys kartu su manimi greitai įpuolė į virtuvę, sulipo į ten po grindimis esantį rūsį. Nelaukti svečiai įėjo į trobą. Tėvas juos vaišino, girdė naminuke – kad tik neišsiduotų, kad kažko bijo. O žydės viską girdėjo. Sara ranka dengė man burną, kad neverkčiau, lingavo, čiučiavo. Po kiek laiko nekviesti svečiai išvažiavo. Apie keturias valandas išbuvusi duobėje keturiasdešimtmetė Sara iš karto pražilo…“
Kaip minėjo V. Balandienė, remiantis šia istorija pastatytas spektaklis „Mergaitės likimas“.
E. ir P. Kareivų globotos žydės išgyveno. Po kurio laiko grįžo į savo namus Alsėdžiuose. Gita ištekėjo, vėliau išsikėlė į Plungę. Visą laiką šios moterys buvo dėkingos savo gelbėtojams. O kaip kitaip, juk kad būtų išsaugotos jų gyvybės, pačiam P. Kareivai ne kartą teko iškęsti įvairius tardymus, suėmimus, kartą net pusę metų buvo kankinamas kalėjime Telšiuose. Iš kalėjimo jam išsivaduoti padėjo vienos iš globotų žydžių sūnus – Velve Belkindas.
V. Balandienei, kuri rinko šią istoriją patvirtinančius dokumentus, nuotraukas, pasakojimus ir visą medžiagą pateikė įvertinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, tėvų atminimo pagerbimas prezidentūroje labai malonus ir jaudina širdį. Moteris pridūrė, kad šis apdovanojimas – ne pirmas, kuris yra susijęs su tėvų prielankumu žydams ir jų gelbėjimu nuo žiauraus likimo. P. Kareiva gavo dokumentą, patvirtinantį, kad jis – Pasaulio tautų teisuolis. Tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Izraelyje esančioje Teisuolių alėjoje pagerbtiesiems sodinami medeliai. Vienas jų skirtas ir alsėdiškiui P. Kareivai.