Užsiprašęs šimto metų su magaryčiomis

Turbūt ne vienas esame pagalvoję, kad iškeliauti amžinybėn norėtume užauginę vaikus, sulaukę vaikaičių, o jei laimė nusišypsos – ir provaikaičių. Bet dažniausiai iš vyresnių tenka išgirsti, jog gyventi reikia tol, kol gali savimi pasirūpinti, kol netampi našta kitiems. Bet… Kaip sakoma, su Dievu sutarties niekas nesudarė, tad vieniems jis atseikėja vos keliasdešimt, o kitiems ir šimtą, ir net daugiau metų. Vienas iš tų laimingųjų, kuriam gyventi skirta išties dosniai – plungiškis Liudas Stončius. Kovo 6-ąją pasveikinti jo 105-ojo gimtadienio proga rinkosi artimieji, na, o mes su dar gana guviu ir humoro jausmo nepraradusiu senoliu susitikti suskubome anksčiau.

L. Stončius gimė ir užaugo Kulių seniūnijos Didžiųjų Mostaičių kaime. Buvo trečias iš šešių vaikų, be jo, šeimoje augo dar keturi berniukai ir mergaitė. Šiuo metu vyriškis nebeturi nei brolių, nei sesers. Tiesa, sesuo pasaulį paliko perkopusi 90 metų. Kiek prisiminė senolį prižiūrinti dukra Elena Gedrimienė, nei jo tėvai, nei broliai nebuvo ilgaamžiai. „Aš ir pati stebiuosi, kaip jis tiek metų sulaukė“, – sakė moteris.

Garbaus amžiaus plungiškis mus nustebino ne tik palyginti gera sveikata, bet ir visai neprasta atmintimi. Paprašytas prisiminti vaikystę pasakojo, kad mokyklą lankyti pradėjo dešimties, bet baigė tik dvi klases. „Tada taip buvo: nori – eik, nori – neik į mokyklą. Baigęs antrą klasę nebėjau. Bet dokumentuose, kur reikėjo, rašiau, kad baigiau keturias“, – pasakojo jubiliatas.
Pasiteiravus, kodėl taip anksti mokslus metė, ponas Liudas neslėpė, jog per dvejus metus išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, todėl daugiau ir nesimokė. Pasak Elenos, jos tėtis labai gerai mintinai skaičiuodavo. O pats sukaktuvininkas sakė norėjęs uždarbiauti.
Teko jam dirbti baldų dirbtuvėse, vėliau išvažiavo į Gargždus statybininko amato mokytis. „Paskui statybose ir dirbau. Kai vedžiau, sau namą pasistačiau“, – kalbėjo vyriškis. Žinoma, darbavosi ir kolūkyje. „Visur gerai gyvenau, viską dirbau, valdžia mane mylėjo, o kiti žmonės kartais ir pavydėjo“, – pridūrė ilgaamžis.
Prieš dešimtį metų senolis po miestą laisvai vaikščiojo, net lazdos pasiremti nereikėjo, malkas skaldė, daržus ravėjo… Sveikata suprastėjo, kai nuo kopėčių nukrito. Beje, kaip minėjo kartu gyvenantis anūkas Pranas, tada kone 100 metų sulaukęs Liudas stogą patvarkyti norėjo. „Jei tik sveikata leistų, aš ir dabar norėčiau viską dirbti“, – kaip didžiausią paslaptį mums atskleidė L. Stončius.
Su žmona Juzefa Liudas atšoko auksines vestuves, o prieš 22 metus palydėjo ją į amžinojo poilsio vietą. Besikalbant vyras užsiminė, jog jaunystėje nei vakaronės, nei linksmybės jam nerūpėjo, tad pasmalsavome, kaip savo būsimą žmoną sutiko.
Plungiškis pasakojo, kad, grįžęs iš statybos mokslų, nusipirko arklį, pasiremontavo ratus ir, kad jau taip viskas gerai klostėsi, nusprendė, jog laikas vesti. Apie tai prie karčiosios butelio su bičiuliu pakalbėjo. „Jo visi pažįstami iš Prūsalių buvo. Sako, ten yra viena tokia, turėčiau sekmadienį nueiti. O aš buvau už lūpos užmetęs, pamiršau ir nenuėjau“, – linksmai prisiminimus dėstė senolis. Tad pas prūsališkę su bičiuliu tik po savaitės nuvažiavo.
„Kaime gyveno karstadirbys. Draugas pasiliko pamiškėje, o aš pas merginą užėjau, vandens paprašiau ir apie tą karstadirbį ėmiau klausinėti. Norėjau pažiūrėti, kaip ji kalbės, kaip elgsis. Ilgai šnekėjomės“, – toliau pasakojo sukaktuvininkas.
Kai Liudas išėjo iš merginos namų, piršlio vaidmens ėmėsi bičiulis. Išsiaiškinus, kad ir Juzefai atvykėlis į akį krito, įvyko antrasis pasimatymas. „Antrą kartą nuėjau pasipuošęs, pasiruošęs. Ilgai nelaukę susituokėme. Vestuvių jokių nekėlėme, paprastai bažnyčioje susirašėme, kunigas Povilas Pukys sutuokė“, – atsiminė vyriškis.
Juodu gražiai sutarė, užaugino tris vaikus: Praną, Antaną ir Eleną. Dabar džiugina šeši vaikaičiai, dvylika provaikaičių ir keturi proprovaikaičiai.
Negalėjome nepaklausti dukters, koks tėtis buvo jų vaikystėje. „Aš buvau pati geriausia, tai manęs ir nebardavo. Broliai gal labiau išdykę buvo, tad tėtis juos auklėdavo“, – kalbėjo E. Gedrimienė.
Pasak jos, tėvukas visada buvo linksmas, Kalėdos ir Velykos buvo švenčiamos su trenksmu. Per Kalėdas L. Stončius ne tik savus, bet ir kaimynų vaikus nudžiugindavo nors trumpam „virtęs“ Kalėdų Seneliu.
Be to, kad silpniau girdi, mato ir sunkiau vaikščioti, didelių sveikatos problemų ilgaamžis neturi. Kaip juokavo anūkas Pranas, jo medicininėje kortelėje įrašų daugiau nei senelio.
Galima tik pavydėti tokios geležinės sveikatos. Elena sakė, kad 105 metų sulaukęs jos tėvukas vartoja širdies darbą gerinančius lašus, vaistus nuo skrandžio bėdų ir kraujospūdį reguliuojančius. Tai gal kažkaip ypatingai maitinosi, gal sveikuoliško gyvenimo būdo laikėsi? Anot moters, tėvukas iki šiol mėgsta labai saldžiai, visada viską valgė. „Girtuoklis nebuvau, bet jei buvo reikalas, ir stipresnės išgerdavau“, – neslėpė jubiliatas.
Vis neatlyžome: tad koks ilgo gyvenimo receptas? „Reikia Dievą mylėti ir gyvensi ilgai. Visą amžių taip dariau. Dievulio užsiprašiau 100 metų su magaryčiomis. Kiek tų magaryčių bus, tik Jis žino“, – atsisveikindamas juokavo, ko gero, vyriausias Plungės rajono gyventojas.